Benediktas XVI: jei seneliai yra vertingas visuomenės resursas, tai darykime tai atitinkančius
pasirinkimus
Šeštadienį popiežius Benediktas XVI audiencijoje priėmė Popiežiškosios šeimos tarybos
plenarinės asamblėjos dalyvius. Šventasis Tėvas savo prakalboje pateikė pastabas apie
asamblėjos nagrinėtą temą – senelius ir jų vaidmenį visuomenėje, šeimoje bei Bažnyčioje.
Anot
popiežiaus, Bažnyčia visada skyrė seneliams išskirtinį dėmesį, pripažindama jų didelį
turtingumą žmogiškoje ir socialinėje, religinėje ir dvasinėje sferose. Šventasis Tėvas
priminė, kad jo pirmtakai popiežiai Paulius VI ir Jonas Paulius II daug kartų yra
išreiškę savo pagarbą taip vadinamajam „trečiajam amžiui“, einančiam po jaunystės
ir po vidurinio amžiaus.
Jonas Paulius II didžiojo 2000-ųjų metų jubiliejaus
proga šv. Petro aikštėje surengtame susitikime su „trečiojo amžiaus“ tikinčiaisiais
sakė: „nepaisant su amžiumi atsiradusių apribojimų, jaučiu gyvenimo skonį. Ačiū už
tai Viešpačiui. Yra gražu galėti iki pat galo atiduot jėgas už Dievo karalystę“.
Popiežius
Benediktas XVI trumpai apžvelgė senelių vaidmenį Bažnyčioje, visuomenėje praeityje
ir šiandien, paminėdamas kai kuriuos radikalius pokyčius.
Praeityje, - sakė
Šventasis Tėvas, - senelių vaidmuo buvo svarbus šeimos gyvenime ir augime. Netgi ir
gana sename amžiuje jie būdavo kartu su vaikais, anūkais ir kartais proanūkiais, rodydami
kasdieninio aukojimosi ir atsidavimo pavyzdį. Buvo liudininkai asmeninės ir bendruomeninės
istorijos, išlikusios jų atmintyje ir išmintyje.
Šiandien ekonominė ir socialinė
evoliucija nulėmė gilius pokyčius šeimų gyvenime. Seni žmonės, seneliai atsidūrė „stovėjimo
aikštelės zonoje“. Kai kurie suvokia, kad tapo svoriu šeimoje ir todėl mieliau gyvena
vieni arba specialiuose namuose, su visomis pasekmėmis, kurios išplaukia iš tokio
pasirinkimo.
Be to iš įvairių pusių stebime pasireiškiant „mirties kultūrą“,
kuri veikia taip pat „trečiąjį amžių“. Su augančiu primygtinumu siūloma tam tikras
sunkias situacijas spręsti eutanazijos pagalba. Tačiau senatvė, su visomis jos problemomis,
susietomis su šeimyniniu ir socialiniu modernaus vystymosi kontekstu, turi būti įvertinti
tiesos apie žmogų, šeimą ir bendruomenę šviesoje. Visada reikia stipriai reaguoti
prieš tai, kas dehumanizuoja visuomenę. Parapijų ir vyskupijų bendruomenės neturi
likti abejingos šioms problematikoms, jos turi ieškoti būdų kaip atsiliepti į dabartinius
senelių poreikius. Jau yra bažnytinės asociacijos ir judėjimai, kurie dirba šioje
svarbioje srityje. Reikia būti vieningiems, kad įveiktumėme kiekvieną išstūmimą į
visuomenės pakraščius. Individualistinio mentaliteto esame sukrėsti visi, ne tik senyvi
žmonės. Jei seneliai, kaip dažnai kalbama, yra brangus visuomenės resursas, tai reikia
daryti nuoseklius pasirinkimus kuriais tikrai parodytumėme kaip juos vertiname.
Tegrįžta
senelių liudijimas Bažnyčioje, visuomenėje ir šeimoje. Pastarojoje seneliai teliudija
ištikimybę, vienybę, iš meilės kylantį džiaugsmą gyventi. Naujieji šeimos modeliai
ir reliatyvizmas susilpnino šias šeimai svarbias vertybes. Kodėl, kovojant su šeimos
krize, seneliai negalėtų tapti vienu iš ataskaitos taškų? Negalime planuoti ateities
neatsižvelgdami į reikšmingas praeities patirtis, dvasinius ir moralinius pamatus.
(rk)