„Pilnų namų“ bendruomenės įkūrėjo kun. Valerijaus Rudzinsko kalba

VIEŠPATS GAILESTINGAS SILPNIAUSIEMS

Dėkoju Viešpačiui ir džiaugiuosi, galėdamas pristatyti Viešpaties gailestingumo patirtis Pilnų namų bendruomenėje.

Pilnų namų bendruomenė – Lietuvoje besikurianti vienuolija, kurią sudaro pasišventusieji ir ketinantys pasišvęsti broliai bei reabilitaciją atliekantys asmenys. Atsiliepdamas į Viešpaties raginimą ir gyvenimo realijas, Pilnų namų bendruomenę įkūriau prieš vienuolika metų. Mūsų misija ir pašaukimas – darbas su priklausomais nuo narkotikų bei alkoholio jaunuoliais ir kitais vargo paliestais socialinės atskirties žmonėmis. 2001 m. gavome bažnytinio juridinio asmens statusą. Bendruomenės globėjas – Jo Eminencija Kardinolas Audrys Juozas Bačkis.

Kurį laiką glaudėmės prie parapijos, tačiau vietos žmonėms būgštaujant, kad į bendruomenę atvyksta narkomanai, prieš trejus metus nuošalioje vietoje, Dzūkijos miške, įsigijome sodybą, kur dabar kuriamės. Kol kas gyvename itin kukliomis ir net varganomis sąlygomis. Buvusiame kluone įsirengėme koplyčią, kuriai vietos Ordinaras suteikė Dievo Gailestingumo koplyčios titulą. Mažame belangiame kelių kvadratinių metrų svirnelyje apgyvendinome penkis žmones, o gyvenamojo pastato didesniame kambaryje – vienuolika. Buvusiame tvarte įsiruošėme valgyklą ir kambarėlius pasišventusiems broliams bei reabilitaciją atliekantiems kunigams. Iš viso bendruomenėje nuolat gyvena apie 30 žmonių.

Toks susispaudimas bei nepatogumai skatina mus tarpusavio gailestingumui. Tenka išmokti priimti vieni kitų ribotumus, turėti atviras širdis, o ištverme pranokti priklausomybių pasekmes, ryškiai stebimas dvasiškai ir fiziškai sužlugdytame žmoguje. Todėl kiekvieną dieną mokomės tapti Dievo vaikais, o tarpusavy - broliais. Tuo labiau, kad nemaža dalis atvykstančiųjų artimųjų jau nebeturi. Tikiu: šių mano vargšų atėjimas į bendruomenę – jau yra didis Dievo gailestingumo ženklas, nes čia apsigyvenusieji susitaiko su Viešpačiu, mėgina atgauti savivertę ir suleisti asmeninio gyvenimo šaknis į tikėjimo Dievu pamatą ir itin stiprų pasitikėjimą Viešpaties gailestingumu, nes čia galutinai atsiveria akys bei širdys, o lūpos kartoja Simono Petro išpažinimą: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68)...

Man pačiam bendruomenė – ypatinga Dievo gailestingumo mokykla. Šalia dvasinio ugdymo ar žmogiškosios paguodos, tuos žmones ne retai tenka slaugyti, džiaugtis, kai po reabilitacijos sėkmingai įsitvirtina gyvenime ar apsisprendžia likti bendruomenėje bei pasišvęsti, ir liūdėti, kai reikia laidoti. Patiriu didelę mano vaikų meilę, ypač kai iš jų lūpų išgirstu žodžius: „Nepalik manęs, nes be tavęs šiame gyvenime nieko daugiau nebeturiu!“ Čia nėra netikro jausmo. Čia kasdien bet kurio žmogaus širdies sutemas nušviečia Dievo gailestingumo šviesa.

Apie tai mano vaikai pasakoja liudijimuose, kuriuos ketiname išleisti atskira knyga.

Dvidešimt šešerių Dainius nuo devynerių metų pradėjo uostyti klijus, vėliau – įniko į žolės rūkymą, alkoholį, narkotikus. Nuo 14 metų iki 25-erių su mažomis pertraukomis sėdėjo kalėjimuose. Ten irgi vartojo narkotikus. Į bendruomenę atvyko su baisiomis trofinėmis opomis ant abiejų kojų. Gydytojai atsisakė Dainiui padėti. Vienas chirurgas jam pasiūlė gultis ant pravažiuojančio traukinio bėgių ir taip užbaigti savo gyvenimą, nekankinant nei savęs, nei kitų. Tačiau maloniai stebina jaunuolio suvokimas bei ryžtas: „Jeigu ne kojų opos, kurios Dievo gailestingumo ir gerų žmonių dėka šiandien gyja, nors iki tol maždaug trejus metus padėtis buvo beviltiška, tai Viešpaties nebūčiau sutikęs... Dabar kiekvieną rytą, atsikėlęs iš lovos, Jam už tai padėkoju. Prašau tik vieno, kad skausmas būtų pakenčiamas, ir kad galėčiau nueiti bent į koplyčią padėkoti Viešpačiui už Jo gailestingumą“.

Noriu pasidžiaugti, kad, kai visi gydytojai atsisakė Dainiui padėti, gydėmės patys. Tikiu, jog padėjo tepalai, tačiau labiausiai – malda. Šiandien Dainiaus kojos beveik sveikos.

Dievo Gailestingumas niekada žmogaus neapleidžia. Viešpats kiekvienam yra numatęs geriausią planą, suteikdamas progas jį įgyvendinti. Viešpats visuomet trokšta ištraukti mus iš giliausios bedugnės. Bendruomenėje gyvenančio Aleksandro istorija tai patvirtina:

„Atėjo diena, kai pavargau vartoti narkotikus. Nutariau nusižudyti. Perdozavimas yra lengviausias ir „populiariausias“ narkomanų mirties būdas. Pasirinkau jį. Išgėręs puslitrį degtinės, susileidau dešimteriopą dozę. Ir likau gyvas. Stebuklas? Aš jo nenorėjau. Atsimenu, kai grįžęs namo, apsiverkiau, šaukdamas „Kodėl?! Kodėl nepavyko? Aš nenoriu gyventi!“ Toliau bemąstant apie kitą savižudybės būdą, staiga atėjo supratimas, kad gyvenime dar būsiu reikalingas. Nors nustojau galvoti apie savižudybę, narkotikų vartoti nesilioviau. Gyvenau taip, kad dėl mano gyvenimo būdo iširo tėvų šeima, o mama atsidūrė nakvynės namuose... Po ilgų klaidžiojimų prieš pusantrų metų patekau į Pilnų namų bendruomenę. Čia patyriau Dievo gailestingumą. Tikiu, kad Viešpats išlaisvino mane iš baisios priklausomybės. Bendruomenėje esu reikalingas, nes, baigęs blaivėjimo programą, tapau socialinio darbuotojo padėjėju. Padedu kitiems, į bendruomenę atvykstantiems narkomanams. Be to, gausiai mus lankantiems piligrimams skaitau paskaitas apie Dievo Gailestingumą“.

Viešpats nenori, kad piktoji dvasia suklupusį jaunuolį stumtų į mirtį. Gundymų akimirką Dievas mėgina prisibelsti į iškamuotą širdį ir sulaikyti nuo pražūties. Kaip tvirtina vienas iš jaunuolių, iki atvykimo į bendruomenę jį persekiojo mintys ką nors nužudyti arba pačiam nusižudyti, tačiau Dievo baimė jį sustabdydavo. Nevilties apimtas vaikinas maldavo: „Viešpatie, duok man dar vieną galimybę, pasigalėk manęs ir atleisk!..“ Pilnų namų bendruomenėje jis, kaip ir daugelis, pirmą kartą gyvenime atliko išpažintį, grąžinusią gyvenimo viltį, o šiandien – jis vienas iš siekiančių pasišvęsti brolių, kaip pats sako, trokštančių „visiškai atsiduoti Dievui ir atiduoti visas jėgas misijai, vykdomai Pilnų namų bendruomenėje. Noriu padėti tokiems pat kaip aš, vis labiau pažinti Dievą ir dar labiau tikėti Jo gailestingumu. Žinau, jog pažinusieji beribį Dievo gailestingumą, tvirtai tiki, kad Dievas dalijasi malonėmis su visais, be išimties, nes kiekvienas žmogus Jam be galo brangus“.

Panaši ir siekiančiojo pasišvęsti Karolio istorija. Papuolęs į narkotikų ir kriminalinio pasaulio ratą, vaikinas prisimena: „Nemačiau dėl ko būtų verta gyventi, tad nusprendžiau palikti šį pasaulį. Taigi, sukaupiau visas jėgas bei drąsą, paėmiau šautuvą, įrėmiau sau į gerklę ir, kai jau norėjau spausti gaiduką, galvoj tarsi nušvito Dievo gailestingumo spindulys. Tą akimirką išgirdau balsą: „Vaikeli, jei nenori gyventi dėl savęs, tai gyvenk dėl kitų!“ Taip Dievas mane perkeitė, akimirksniu išvalė ir suteikė viltį gyventi, parodydamas kelią, kuriuo turiu eiti“.

Galų gale Karolis pasiekė bendruomenę. Čia jis atsivertė, sutvirtėjo, tapo vienu iš socialinio darbuotojo padėjėjų, o šiuo metu siekia pasišvęsti bendruomenėje. Jo gyvenimas nesužlugo.

Ne kartą Dievas pasinaudojo mano paties silpnumu, meldžiantis už mano nelaimingus vaikus. Prisimenu tokį atsitikimą:

Prieš kelis metus į bendruomenę atvyko beveik netikintis narkomanas, kuris skundėsi nuo vaikystės kamavusia migrena. Pabendravęs su juo, širdy išgirdau Šventosios Dvasios paraginimą: „Pasakyk jam, kad Dievas išgydys tavo migreną negrįžtamai. Tai bus tau ženklas, jog Dievas tave myli ir nori Tavo atsidavimo Jam. Uždėk rankas ir tyliai pasimelsk“.

Padariau, ko Viešpats prašė. Jaunuolio migrena liovėsi. Visiems laikams. Nuo to karto jis visiems ėmė sakyti, kad yra Dievas ir Jis daro stebuklus.

Baigti noriu papasakodamas dar vieną nepaprastą įvykį Pilnų namų bendruomenės Dievo Gailestingumo koplytėlėje.

Į sekmadienių pamaldas pas mus vyksta žmonės iš visos Lietuvos ir net užsienio. Meldžiamės dėl išgydymo bei išlaisvinimo nuo piktojo pančių. Daugiau nei prieš metus sekmadienių pamaldas pradėjo lankyti alkoholikė moteris ir jos narkomanas sūnus. Po kurio laiko jie neapsakomai laimingi atvežė užrašytą liudijimą, jog Viešpats juos abu išlaisvino nuo priklausomybių. Akimirksniu. Iki šios dienos jie blaivūs ir dėkingi Viešpačiui. Vienas iš votų prie Gailestingojo Jėzaus paveikslo, prieš porą metų mums padovanoto Jo Eminencijos Kardinolo Audrio Juozo Bačkio, primena apie motinos ir sūnaus patirtą stebuklą...

Dievo gailestingumo stebuklus bendruomenėje stebime kasdien. Šlovė Viešpačiui, kad Jis mūsų pasigailėdamas siunčia malonę po malonės. Daugybė kitų liudijimų, kurių čia nepaminėjau, tai įrodo.

Manau, kad kiekvieno mūsų gyvenimas galėtų būti kasdienis himnas Dievo Gailestingumui. Kuo didesnis mūsų vargas, tuo labiau širdis atviresnė Viešpačiui. O per atvertas širdies duris Dievas neuždelsia užeiti, kad išgelbėtų, išgydytų, išlaisvintų ir teiktų jėgų gyventi Dievo vaiko vardo vertą gyvenimą.