Kardinolo Audrio J. Bačkio katechezė lietuviams ketvirtadienį po pietų

BAŽNYCIA – TAUTA PATYRUSI GAILESTINGUMA

Džiaugsmas priimti ir duoti atleidima

Esame šventajame mieste, kuris sukvietė piligrimus iš viso pasaulio švęsti Dievo gailestingumo kongresą. Džiaugiuos ir Lietuvos tikinčiaisiais, kurie atkeliavo į Romą. Turime gerą progą prisiliesti prie mūsų tikėjimo ištakų, pasimelsti prie šventųjų apaštalų ir kankinių kapų, girdėti mūsų vyriausiojo Ganytojo Popiežiaus padrąsinantį žodį, prašyti Dievo malonės sustiprinti mūsų tikėjimą ir suteikti drąsos jį išpažinti ir juo gyventi.

Dievo gailestingumo žinia, kuri mus visus čia sukvietė nėra vien tik graži žinia meditacijai ar pasidalinimui. Tai yra rimtas, sakyčiau gyvybiškai svarbus Dievo raginimas mums. Kristus sakė šv. Faustinai: Kalbėk pasauliui apie mano gailestingumą. Tai yra ženklas paskutiniams laikams, po jų ateis teisingumo diena. Kol dar laikas, tegul bėga prie mano gailestingumo versmių, tegul naudojasi krauju ir vandeniu, kuris dėl jų ištryško. (D.848).

Kas iš tikrųjų yra Dievo gailestingumas? Dažnai jį neteisingai suprantame, kaip Dievo silpnumą, nuolaidžiavimą mūsų nuodėmėms ir ydoms. Ne, gailestingumas nepanaikina Dievo teisingumo, nesumenkina nuodėmės ir jos pasekmių, bet parodo jautrią Dievo Širdį, kuris nekęsdamas nuodėmės myli nusidėjėlį ir trokšta jo atsivertimo. Dievas visada yra pasirengęs dovanoti savąjį gailestingumą, tačiau žmogus ne visuomet nori jį priimti. Dievo gailestingumas yra priimamas per atleidimą. Gailestingumu Dievas vaduoja asmenį iš nuodėmės. Gailestingumas kyla iš meilės, tačiau tam, kad jis taptų veiksmingas mūsų gyvenime, turime būti pasiruošę jį priimti.

Dievas myli žmogų gailestinga meile, tačiau sykiu Jis mums nurodo pagrindinius gyvenimo įstatymus, kurių laikomės ne iš Dievo įgeidžio, bet dėl to, kad patys išliktume gyvi, kad mūsų gyvenimas nesubyrėtų ir mes nepražūtume. Dievo meilė yra švelni ir gailestinga, bet kartu apšviečianti ir tvirta. Ji mus veda į tiesos pilnatvę. Nėra tikros meilės be tiesos. Tik sutikę meilę ir ją patyrę, mes galime atsigręžti savo kelyje, atgauti regėjimą ir išvysti save tokius, kokie iš tiesų esame, bei leisti Dievui žvelgti į mus.

Džiaugsmas priimti atleidimą

Todėl šį mūsų pokalbį pavadinau: Džiaugsmas priimti ir duoti atleidimą, nes Dievo gailestingumo viltis remiasi atleidimu, kaip skaitome 51 psalmėje:

Pasigailėk manęs Dieve, iš savo gerumo;

iš savo begalinio gailestingumo sunaikink mano maištingus darbus.

Kaskart nuplauk mano kaltę, apvalyk mane nuo mano nuodėmės Ps. 51 1,3-4).

Sukurtas laisvas ir gebantis rinktis, žmogus per neklusnumą ir puikybę prarado didžiausią lobį,- Dievo draugystę, Jo artumą. Todėl ir girdisi neramus žmogaus šauksmas: Pasigailėk manęs, Dieve! Atleidimas kyla iš mylinčios Dievo Širdies. Jis išgalvojo šį stebuklingą vaistą, kuris gelbsti žmoniją. Tačiau atleidimo kaina yra milžiniška. Dievas ryžtasi atrodytų beprotiškam žingsniui:

Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3,16).

Nuodėmės atleidimo kaina – Jėzaus mirtis ant kryžiaus. Ši kaina nėra sumokėta vien tik už ano meto žmonių nuodėmes. Jėzus ant kryžiaus užnešė ir kiekvieno mūsų padarytą ir dar būsimą nuodėmę. Jis yra ir mūsų Atleidimas, Išganytojas, Atpirkėjas. Štai kur yra protu nesuvokiamas Dievo gailestingumas!

Žmogus neturi kito pasirinkimo: jis arba miršta su savo nuodėmėmis ir renkasi pražūtį, arba ryžtasi pripažinti savo kaltes, jas išpažinti ir per tai priimti Dievo gailestingumą. Tai yra šiandienio žmogaus drama, žmogaus, kuris net nesuvokia, koks mirtinas pavojus jam gresia ir drauge, koks begalinis lobis jam yra siūlomas.

Popiežius Jonas Paulius II šventindamas Krokuvoje Dievo gailestingumo šventovę, pamoksle sakė:

Padėkite šiuolaikiniam žmogui patirti Dievo gailestingąją meilę, kad savo spindesiu ir atjauta ji išgelbėtų žmoniją. Kaip nūdienos pasauliui reikia Dievo gailestingumo! Tamsiausia žmogaus kančios bedugnė iš visų kontinentų šaukiasi gailestingumo. Ten kur viešpatauja neapykanta ir keršto troškimas, kur karai sėja skausmą, kur miršta nekalti žmonės, būtina gailestingumo malonė, kad suramintų sielas bei širdis ir atvertų ramybės versmę. Ten, kur stinga pagarbos gyvybei ir žmogaus orumui, būtinas Dievo gailestingumas, nes jo šviesa yra neįkainojamos vertės kiekvienai žmogiškai būtybei. Gailestingumas reikalingas tam, kad viso pasaulio neteisybės gautų galą tiesos spindesy.

Krikšto vanduo yra pirmasis Dievo malonės ženklas, kuris pašalina nuodėmės pančius ir suteikia mums Dievo vaikų tapatumą. Esame laisvos asmenybės, bet drauge ir Dievo vaikai, kurie yra apsupti Dievo malonės ir globos. Šv. Paulius sako: Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja (2 Kor 5,17). Atrasti šį savąjį tapatumą,- Biblijoje vadinama,- darbuotis savo išganymui. Dievas yra mūsų Kūrėjas ir Jis vienintelis žino, kokiam tikslui mus sukūrė ir pašaukė į šią žemę.

Nelengvas yra šis darbas, nes mūsų kelrodė žvaigždė šioje gyvenimo kelionėje yra tikėjimas. Nors Krikštas ne tik nuplauna mūsų gimtąją nuodėmę, bet ir sukuria naują širdį pajėgią priimti Šventosios Dvasios malones, Dievo draugystę ir Jo meilę bei gailestingumą, tačiau žmogus lieka laisvas rinktis gėrį ir trapus blogio akivaizdoje.

Taip jau yra, kad žmogui nelengva išvengti nuodėmės. Niekas nedaro nuodėmės dėl pačios nuodėmės. Tačiau jas lemia mūsų netikę pasirinkimai, kurie vaikydamiesi malonumų, eina į kompromisus su sąžine ir laužo Dievo mums duotus kelrodžius į šiapusinę ir anapusinę laimę. Dievo gailestingumas nenuilstamai seka paskui savo klystančius vaikus, laukdamas jų sugrįžimo.

Visi gerai žinome Sūnaus palaidūno istoriją (Lk 15,11-32), kuria Jėzus mums atskleidžia Dievo gailestingumo gelmes. Sūnus, palikęs gerąjį tėvą iššvaistė su bloga draugija savo tėvo palikimą. Jo sugrįžimą sąlygojo ne nuolanki meilė ir gailestis, kad įskaudino tėvą, bet badas. Negaudamas net ankščių jovalo, kurį ėdė jo svetimame krašte ganomos kiaulė,- sūnus apsisprendžia grįžti pas tėvą. Nelabai garbingas šis sugrįžimas, tačiau tėvas, nežiūrint visko, sutinka savo vaiką su dideliu džiaugsmu ir viską jam atleidęs, vėl jį sugrąžina į savo šeimą.

Kaip dažnai žmonės nedrįsta sugrįžti pas Dievą ne todėl, kad nenori, bet todėl, kad nepasitiki Jo gailestingumu. Nuodėmė yra didelis blogis, tačiau dar didesnė blogybė yra neviltis, kuri sulaiko žmogų nuo ryžtingo šuolio į gailestingąjį Dievo glėbį. Šv. Augustinas sako: Dievas tave sukūrė be tavęs, bet nepanoro tavęs išgelbėti be tavęs. Dievas trokšta mus gelbėti, tačiau Jis yra ribojamas mūsų laisvės.

Prisiminkime dar du Evangelijos epizodus. Pirmasis – Petro išsigynimas. Šv. Petras, kurį Jėzus išsirinko būti uola savo gimstančiai Bažnyčiai, kuris taip narsiai siūlėsi Kristui Jį apginti ir už Jį net mirti, - išsigina savo Mokytojo tarnaitės akivaizdoje. Praeinančio Jėzaus žvilgsnis, sukrečia Petrą. Jis išėjo laukan ir karčiai pravirko (Lk 22,62). Šios palaimingos ašaros ir nuoširdi atgaila, leido Dievo gailestingumui paliesti Petro širdį ir jam atleisti. Petras išdrįso priimti Dievo atleidimą. Petro ašaros tapo naujuoju jo krikštu, kuris suteikė jam drąsos nuo šiol sekti savo Viešpatį iki mirties.

Antrasis pasakojimas apie nelaimėlį Judą atskleidžia tragizmą žmogaus, kuris neišdrįsta prašyti ir priimti atleidimo. Išdavęs savo Mokytoją už 30 sidabrinių, Judas neranda ramybės ir, sąžinės kankinamas, grąžina pinigus, tačiau nedrįsta ateiti pas Jėzų. Nusigręžęs nuo Dievo gailestingumo, jis neturi kitos išeities, kaip virvę ant kaklo, kuri galutinai nužudo viltį ir pražudo Judą. Šv. Arso klebonas sako: Niekada taip neįžeisi Gerojo Dievo, kaip nusivildamas Jo gailestingumu.

Šie evangelijos pasakojimai mums atskleidžia nuostabią tiesą, gyvybiškai svarbią tiesą: Dievo gailestingumas yra priimamas per atgailą ir nuodėmių išpažinimą.

Petras savuoju gyvenimu patyrė Dievo gailestingumo galią, todėl jis nepaliauja jį skelbęs ir raginęs kiekvieną pasitikėti Dievu, kuris, pasak jo žodžių: pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad, numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti jo žaizdomis. Jūs buvote tarsi paklydusios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų ganytoją ir sargą (1 Pt 2,24-25).

Išgirskime ir pajuskime džiaugsmą sūnaus palaidūno tėvo glėbyje ir Petro, kuris sutikęs Išganytojo žvilgsnį ir jame įskaitęs atleidimą, tampa uoliu Kristaus apaštalu. Tai yra tikrasis džiaugsmas, kurį patiria kiekvienas krikščionis, kuris su nuoširdžia atgaila ir atvira širdimi artinasi prie Susitaikinimo sakramento.

Nuodėmių išpažinimas ir nuoširdus gailestis, kad įskaudinome gerąjį Dievą yra esminis veiksmas, kurio reikia, kad gautume atleidimą. Ir netik atleidimą! Per kiekvieną Sakramentą Dievo malonė ateina į mūsų gyvenimą. Atleidimas vienu smūgiu atskiria nuodėmę nuo nusidėjėlio. Priimti Dievo atleidimą mums padeda trys dieviškosios dorybės: tikėjimas, viltis ir meilė. Tikėjimas padeda kunigo asmenyje atpažinti Dievo gailestingumą. Viltis padeda patikėti Dievo suteiktu atleidimu. Meilė įkvepia mus mylėti gailestingąjį Dievą ir saugotis jį įžeisti.

Džiaugsmas duoti gailestingumą

Nuostabus dalykas yra tai, kad per Dievo gailestingumą atgimusieji turi patys skleisti gailestingumą savo tarpe! Esame gyvieji akmenys Kristaus kviečiami statydinti dvasinius namus, kurie yra kupini meilės ir gailestingumo. Tai nėra vien tik kunigų ir vienuolių pašaukimas, bet ir kiekvieno jūsų: šeimoje, bendruomenėje, universitete ar mokykloje, įstaigose ar politikoje,- nesvarbu kur mes esame,- visi, kuriuos palietė Dievo atleidimas, turime perduoti šį gailestingumo gestą šalia mūsų esantiems.

Gailestingumą mūs Viešpaties aš per amžius šlovinsiu,- giedame giesmėje. Kaip mes šloviname Dievo gailestingumą? Savuoju gyvenimu! Ne gražiais žodžiais, bet konkrečiais darbais, kaip mus moko ap. Paulius: Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite (Kol 3,13).

Atleisdami mus įskaudinusiam žmogui, mes tarsi sakome: esi vertas daugiau, nei tavo nusižengimas. Atleisdami mes nuverčiame sienas tarp šeimos narių, kaimynų, bendradarbių, tautų. Atleidimas yra pamatinis taikos akmuo, kuris nuginkluoja priešus, nes su atleidimu negali kovoti,- jį tegali priimti arba atmesti. Todėl Šv. Raštas mus ragina ap Pauliaus žodžiais: Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus (Ef 4,32).

Gal jau esate girdėję prieš keliolika metų Alžyre nužudyto trapisto brolio Kristijono testamentą, kurį jis, nujausdamas, kad bus nužudytas, parašė savo būsimam budeliui:

Paskutiniosios akimirkos broli, kuris galbūt nežinai, ką darąs, noriu net ir tau ištarti „ačiū“ ir, „iki susitikimo“pas Tą, kurio akyse aš tave kontempliuoju. Tebus mums duota dar kartą susitikti kaip geriesiems plėšikams rojaus džiaugsme, jei tik Dievas norės mus ten matyti drauge.

Prisiminkime mūsų mylimą popiežių Joną Paulių II, kuris po pasikėsinimo nužudyti, pakėlė nepaprastai dideles kančias, tačiau jis surado savyje jėgų nueiti į kalėjimą pas savo žudiką ir jam atleisti.

Jeigu norime atleisti, visų pirma turime atskirti asmenį nuo nuodėmės. Tik tuomet galėsime žvelgti į asmenį su gailestingumu ir už jį melstis: Tėve, atleisk jam/jai, nes jis/ji nežino ką daro. Pereiti nuo žmogiško teisimo, kuris į įžeidimą atsako įžeidimu prie dieviško, kuris į įžeidimą atsako gailestingumu ir auka. Tam reikia Dievo pagalbos. Todėl ir turime kasdien melsti Viešpatį: atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.

Galia atleisti ateina iš Dievo, tačiau apsisprendimas turi kilti mumyse. Atleidimas yra Dievo dovana. Mes galime tik nuolankiai prašyti jo gailestingosios meilės, kuri per atleidimą mūsų artimui nusileidžia į mūsų širdį. Mūsų troškimas atleisti paruošia kelią Šventajai Dvasiai, dovanojančiai mums agape – meilę, kuri apima net ir priešus. Atleidimo vaisius yra džiaugsmas, kurį patiria ne tik tas, kuriam atleidžiama, bet ir tas, kuris atleidžia.

Mes, krikščionys esame pakviesti blogį nugalėti gėriu. Šv. apaštalas Petras mus ragina: visi būkite vieningi, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, nuolankūs. Neatsilyginkite piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą, bet, priešingai, laiminkite, nes ir patys esate pašaukti paveldėti palaiminimo (1 Pt 3,8-9). Tai yra dieviškojo gailestingumo evangelizacija, kurią mums patikėjo Bažnyčia.

Tai yra ir Dievo tarno Jono Pauliaus II mokymas, kurį jis paliko savo gausiuose raštuose, o ypač nuostabioje enciklikoje, kuri vadinasi Apstus gailestingumo. Čia jis rašo: Bažnyčia gyvena autentišką gyvenimą, išpažindama ir skelbdama gailestingumą – nuostabiausią Kūrėjo ir Atpirkėjo savumą – ir vesdama žmones prie Išganytojo gailestingumo versmių, kurias ji saugo ir dalija. (DM 13).