Kardinolas Dzivišas dalyvavo Romoje surengtame Jono Pauliaus II minėjime

Jono Pauliaus II mirties trečiųjų metinių išvakarėse Romos Švč. Mergelės Marijos in Trastevere (Užupyje) bazilikoje buvo surengtas Dievo Tarno garbei skirtas susitikimas. Prisiminimais apie Dievo Tarną dalijosi buvę artimi jo bendradarbiai ir ilgojo pontifikato liudytojai, Krokuvos kardinolas Stanislavas Dzivišas, kardinolas vikaras Romos miestui Kamilis Ruini, Jono Pauliaus II beatifikacijos ir kanonizacijos bylos postulatorius Slavomiras Oderis, istorikas Andrea Rikardi.

Bene svarbiausias susitikimo įvykis buvo ilgamečio Jono Pauliaus II sekretoriaus Stanislavo Dzivišo prisiminimų knygos „Gyvenimas su Karoliu“ naujo kišeninio formato leidimo italų kalba pristatymas. Susitikimo, skirto Jono Pauliaus II mirties trečiosioms metinėms, dalyviai klausėsi kardinolo Dzivišo knygos ištraukų ir stebėjo vaizdus iš naujo filmo, sukurto pagal Stanislavo Dzivišo prisiminimų knygą. Joje buvęs Popiežiaus sekretorius be kita ko prisimena paskutiniąsias popiežiaus Jono Pauliaus II Velykas ir po savaitės, jo mirtį Dievo Gailestingumo sekmadienio išvakarėse.

Sugrįžęs iš ligoninės į Vatikaną trumpai prieš 2005 metų Velykas, popiežius Jonas Paulius II pirmą kartą nuo pontifikato pradžios nevadovavo Velykų tridienio apeigoms. Prasidėjo popiežiaus agonija, asmeninis Jono Pauliaus II Kryžiaus kelias jį atvedęs iki mirties 2005 metų balandžio 2 dieną.

Tą vakarą, 20 valandą, vysk. Dzivišas su kitais lenkais kunigais ir vyskupais ligonio popiežiaus akivaizdoje aukojo pirmąsias Dievo Gailestingumo sekmadienio Šv. Mišias, per Komuniją suteikė mirštančiam popiežiui kelis lašus Švč. Kristaus kraujo ir tada, pasakoja buvęs popiežiaus sekretorius:

„Buvo 21 val. 37 minutės. Pastebėjome, kad Šv. Tėvas liovėsi kvėpavęs. Kaip tik tuomet pamatėme ten pat stovėjusiame ekrane, kaip jo geroji, dar kurį laiką pulsavusi, širdis nustojo plakti. Daktaras Buzzonetti (asmeninis popiežiaus gydytojas) pasilenkė virš jo ir kiek pakėlęs žvilgsnį sušnabždėjo: „Sugrįžo į tėvo namus!“

Tą akimirksnį kažkas iš esančiųjų kambaryje sustabdė sieninio laikrodžio rodykles.

O mes – (ten buvę kardinolai, vyskupai, kunigai, vienuolės, pasauliečiai), tarsi būtume vieningai sutarę, užgiedojome padėkos himną „Te Deum“, ne „Requiem“, o „Te Deum“, kaip padėką Dievui už mums suteiktą malonę – už Šv. Tėvo Jono Pauliaus II asmenį, už Karolį Vojtylą.“

Daugeliui riedėjo ašaros, bet jos, – pasakoja prisiminimų knygoje Krokuvos kardinolas Stanislavas Dzivišas, - buvo drauge ir liūdesio, ir džiaugsmo ašaros. (sk)