Popiežius Benediktas susitiko su Saleziečių kongregacijos generalinės kapitulos dalyviais
Pasibaigus Saleziečių kongregacijos generalinei kapitulai, jos dalyvius priėmė popiežius
Benediktas XVI.
Savo kalboje Šventasis Tėvas išreiškė keletą pastabų, aktualių
Kapitulos dalyviams ir visai Saleziečių kongregacijai.
Kalbėdamas apie saleziečių
tapatybę, kurios, beje, atnaujinimui ir permąstymui buvo skirta daug dėmesio Kapitulos
darbuose, popiežius išreiškė įsitikinimą, kad platus saleziečių judėjimas priklauso
nuo pasišventusių asmenų sudaromo branduolio, kaip to norėjo ir pats kunigas Bosco,
saleziečių įkvėpėjas. Iš to išplaukia, kad salezietiško identiteto stiprinimas sutampa
su stiprinimu pašvęstojo gyvenimo. O tam, kad pastarasis būtų gyvas, jo centre turi
būti Kristus, karšta meilė Jam.
Pakartodamas jau keletą kartų kitomis progomis
išsakytas pastabas, Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į sekuliarizacijos procesą, kuris
skverbiasi taip pat ir į pašvęstojo gyvenimo bendruomenes, padarydamas jų evangelinį
liudijimą silpnu, sielovadinę veiklą neveiksminga, o pašaukimą – trapiu. Todėl vyresnieji
turi atidžiai stebėti savo bendruomenių gyvenimo būdą ir padėti savo broliams nepasimesti,
iš tikro išgyventi savo pašaukimą. Popiežius paragino saleziečių dvasingumą maitinti
Dievo Žodžiu ir liturgija, kasdienine „lectio divina“, kartu su bendruomene švenčiama
Eucharistija.
Anot popiežiaus, kunigas Bosco, saleziečių steigėjas, yra spindintis
apaštalinės aistros paženklinto gyvenimo pavyzdys. Be meilės Dievui, jis savo sekėjams
perduoda taip pat neprilygstamos sielos vertės bei iš to išplaukiantį aštrų nuodėmės
suvokimą.
Kunigo Bosco aistrą „gelbėti sielas“ reikia maitinti kiekvieno saleziečio
širdyje. Tada jam nebebus taip baisu su drąsa pasukti į pačius sunkiausius sielovadinės
veiklos barus jaunimo, ypač materialiai ir dvasiškai skurdžiausio, naudai.
Pabrėždamas
jaunimo auklėjimo darbo sunkumą ir atsakingumą, tam tikrą auklėjimo krizę, popiežius
kalbėjo, kad šios krizės svarbiausias aspektas yra drąsos, nusivylimo jausmas šiandienos
sunkumų akivaizdoje, apėmęs daug auklėtojų ir ypač tėvus bei mokytojus.
Anot
Šventojo Tėvo, auklėjimo krizės šaknis yra pasitikėjimo gyvenimu krizė, galų gale,
nepasitikėjimas Dievu, kuris mus pašaukė į gyvenimą.
Popiežius Benediktas
XVI patarė savo klausytojams, saleziečių vyresniesiems, rūpintis ir šeimų sielovada.
Šeimų sielovada yra kelias į jaunimo sielovada.
Be abejo, tokiai daugybei uždavinių
atlikti būtinai reikia solidžios formacijos. Bažnyčiai reikia asmenų su giliu tikėjimu,
su atnaujintu kultūriniu pasiruošimu, su dideliu žmogišku jautrumu ir sielovadiniu
jausmu. Todėl narių formacija turi būti vienas iš saleziečių prioritetų, savo kalbos
pabaigoje pažymėjo Šventasis Tėvas. (rk)