2008-03-29 18:03:28

Bažnyčia ir kastų sistema Indijoje


Su dideliu smalsumu galime domėtis induizmo religine mitologija, tokia turtinga bei įvairia, kad jau kelis šimtmečius, nuo to laiko kai suintensyvėjo ryšiai tarp Vakarų valstybių ir Indijos, Europoje netrūksta besižavinčių šia mitologija. Tačiau viena yra mitas kaip išradingumu ir vaizduote žavintis tekstas, o kita – kaip socialinės tikrovės išraiška ir pateisinimas tuo pat metu.

Indijoje šimtmečius gyvavo kastų sistema, susidedanti iš tūkstančių fragmentų, tačiau struktūruota griežtomis kategorijomis. Induizmo mitai pasakoja, kad iš dievybės galvos gimė brahmanai (šventikai ir mokytojai), iš rankų - kšatrijai (valdovai, kariai), iš pilvo - vaišijai (prekeiviai ir valstiečiai), iš kojų – šudrai (darbininkai ir tarnai). Yra dar ir kitų žmonių, kurie nepapuola nė į vieną iš šių keturių kategorijų ir yra už kastų sistemos ribų, neturintys dieviškos kilmės.

Sociologų akimis žiūrint, šis simbolinis pasaulio padalijimas atspindi hierarchinį – socialinį funkcijų pasidalijimą. Antai, Vakarų filosofinėje tradicijoje turime šiek tiek panašią platonišką idealios visuomenės viziją, kurioje išmintingi filosofai valdo valstybę, drąsūs kariai ją gina, o darbštūs ir paklusnūs pirkliai bei darbininkai atlieka visus būtinus darbus. Rizikuodami sukurti pernelyg dirbtinę analogiją, už indų kastos sistemos ribų gimusius galėtume palyginti su beteisiais, bet naudingais vergais.

Kai kurie istoriniai duomenys, tekstai leidžia manyti, kad iš pradžių kastų sistema buvo kiek „pralaidi“, tačiau vėliau tapo statiška ir paveldima: gimus vienoje kastoje neįmanoma tapti kitos kastos nariu. Tūkstantmetės kastų visuomenės Indijoje tradicijos yra stiprios, po II Pasaulinio karo nepriklausoma tapusios Indijos priimta demokratinė konstitucija jų neištrynė.

Indijoje gimusiųjų už kastų sistemos ribų, „neliečiamųjų“ arba, kaip jie patys save vadina, dalitų, manoma, yra apie 240 milijonų asmenų. Ką reiškia socialinėje Indijos tikrovėje būti dalitu? Dažnai reiškia būti skurdžiu ir beteisiu, labai mažas galimybes užimti administracinę tarnybą ar mokytis universitete, beveik garantuotą pralaimėjimą byloje su aukštesnės kastos nariu. Kai kuriose vietovėse dalitams draudžiama avėti batus; eiti gatve, kurioje vaikščioja aukštesnės kastos nariai arba atsisėsti autobuse, jei yra stovinčių aukštesnio statuso asmenų (ar dar prisimename Rosa Parks?). Po to, kai dalitas pabuvoja patalpoje, daroma simbolinė patalpos apšvarinimo apeiga, dalito rankomis paruoštas maistas laikomas nešvariu. Galų gale, dalitams neleidžiama įsigyti žemės ar kitos nuosavybės: todėl tam, kad išsimaitintų jie visada turi dirbti aukštesniųjų kastų nariams ir priklauso nuo jų malonės. O šioji dosni retai.

Kaip su tokia socialine tikrove sugyvena katalikų Bažnyčia? Galima pasakyti, kad jei induistinė – kastinė sistema steigia nepašalinamus skirtingumus tarp asmenų ir suskirsto pastaruosius kategorijomis, tai krikščionybės doktrinos šerdis juos naikina. Tiesa, kad Bažnyčioje taip pat egzistuoja tarnysčių ir funkcijų skirtingumas, tačiau visi asmenys, nuo didžiausio iki mažiausio, priklauso vienintelei Dievo kūrinių, sukurtų pagal Dievo paveikslą kategorijai ir Dievo meilei yra vienodai svarbūs bei vienodai vertingi. Todėl apaštalas Paulius pataria vergui ir šeimininkui elgtis kaip broliams. Pauliaus pasiūlymas dar radikalesnis už politinę ir juridinę kovą su vergove: jis nutaikytas į mentalitetą, į pamatines širdies ir proto nuostatas, be kurių jokia politinė-juridinė institucija neįmanoma.

Be abejo, pamatinis krikščionybės įsitikinimas dėl visų žmonių lygybės, išreikštas Pauliaus priesaku vergui ir šeimininkui žiūrėti vienas į kitą kaip į brolį, išsprogdina kastinės pasaulėžiūros pamatus. Tad nuo pat krikščionybės atėjimo į Indiją vyksta kova tarp krikščionybės ir kastų sistemos principų. Ji lėta, o jos sunkumą gerai iliustruoja tai, kad Bažnyčiai prieš kastinį mentalitetą reikia kovoti ne tik savo išorėje, bet taip pat ir viduje, kur krikščionys indai rodo tendencijas išlaikyti tarpkastinius santykius, nepaisant to, kad krikščionybėje jie praranda bet kokį pagrindimą.

Jėzuito ir sociologo Antony Raj, priklausančio dalitams, aktyvaus kovotojo prieš kastinę santvarką, praėjusio dešimtmečio (1992) pradžioje atliktas tyrimas, trukęs trejus metus, per kuriuos buvo apklausti 9000 respondentų, pateikė visą eilę iš kastinės santvarkos atsineštų diskriminacinių nuostatų ir veiksmų krikščionių tarpusavio santykiuose: kai kuriose parapijose buvo pastatytos atskiros koplyčios dalitams ir nedalitams. Jei bažnyčia viena, tai kai kur pasitaikydavo, kad pamaldos dalitams vykdavo kitu laiku nei aukštesnių kastų nariams. O jei pamaldos vykdavo kartu, tai dalitai ir nedalitai stovėdavo skirtingose pusėse, Komunijos eidavo skirtingomis eilėmis arba dar, dalitai eidavo Eucharistijos tik po to, kai ją jau būdavo priėmę visi aukštesnių kastų atstovai. Kartais dalitų vaikams neleisdavo patarnauti prie altoriaus Mišių metu, per Didžiojo Ketvirtadienio kojų plovimo apeigas būdavo pasistengiama, kad tarp tų, kuriems kunigas nuplaus kojas, dalitų nebūtų. Kai kur tėvas Raj aptiko net atskiras kapines dalitams. Šiais ir kitais simboliniais veiksmais būdavo išreiškiamas ir įtvirtinamas dalitų statuso žemumas.

Šis sociologinis tyrimas aprašė tik vienos, Tamil Nadu valstijos tikrovę. Tačiau žinant, kad dalitai sudaro apie 70 procentų visų Indijos krikščionių, galima daryti prielaidą, kad panašų elgesį aptiktumėme ir kituose Indijos regionuose. Antai, ne visiems Hyderabado arkivyskupijos kunigams, kultūriškai daugiausia aukštesniųjų kastų nariams, buvo lengva peržengti mentalinį barjerą, kai Šventasis Sostas diecezijos arkivyskupu 2000 metų pradžioje paskyrė dalitą, pirmąjį užėmusį tokias aukštas pareigas.

Tačiau tai tik vienas Bažnyčios tikrovės aspektas. Iš kitos pusės, jos veiksmų programoje dalitų lygių teisių įtvirtinimas yra įrašytas kaip prioritetas. Aiškus to signalas buvo 10 vyskupų ir arkivyskupų, per šimto kunigų ir pusantro šimto moterų vienuolių, daugybės įvairių profesijų bei socialinio statuso tikinčiųjų areštas 1996 metais, kai jie visi dalyvavo manifestacijoje Delyje, Indijos sostinėje, priešais šalies parlamentą, reikalaudami daugiau teisių dalitams krikščionims.

Buvo imtasi ir kitų, mažiau skambių, tačiau gal ilgo laiko periode net svarbesnių iniciatyvų. Bažnyčia Indijoje administruoja daug geros reputacijos mokyklų ir aukštojo mokslo įstaigų, kuriose didžioji mokinių ar studentų dalis nėra krikščionys, bet induistai (krikščionys sudaro tik truputį virš dviejų procentų visų gyventojų). Tad, viena vertus, tai suteikia galimybę formuoti tolerantiškesnį požiūrį į dalitus, antra vertus, suteikti dalitams visuomenėje gerbiamas profesijas – advokato, gydytojo, inžinieriaus, kurios paprastai jiems nepasiekiamos. Kai kurios švietimo įstaigos nusprendė dalitams teikti pirmenybę ar bent skirti finansuojamų studijų vietų. Ir visai neseniai Popiežiškasis užsienio misijų institutas Waragal diecezijoje atidarė medicinos ir inžinerijos fakultetus, orientuotus būtent į dalitus.

Žinoma, šimtas ar tūkstantis medikų dalitų staiga nepakeis milijardinės šalies, tačiau tai nesumažina Bažnyčios pareigos prisidėti prie teisingumo tiek, kiek ji gali ir turi galimybių keisti kastinę pasaulėžiūrą.

O ši pastaraisiais metais įgijo naujų jėgų, kartu su tam tikro induistinio nacionalizmo atgimimu, įkvėpusiu naujus induistinius judėjimus, iš kurių, ko gero, didžiausi du: Vishwa Hindu Parishad (VHP) ir Rashtriya Swayamsevak Sangh (RSS). Pastarasis glaudžiai susijęs su Bharatiya Janata partija (BJP), nuo praėjusio dešimtmečio vidurio įsitvirtinusia tiek federalinėje, tiek paskirų valstijų parlamentuose, kai kur suformuodama daugumą. Nepriimtina yra tai, kad šis atgimimas yra jungiamas su agresyviu nacionalizmu ir fundamentalizmu, nevengiančiu pareikšti, jog krikščionis, musulmonus ar budistus reikia išvyti jėga. Neatsitiktinai 1998 metais užregistruotas 120 išpuolių prieš krikščionis skaičius, daugiau nei per visus 50 Indijos nepriklausomybės metų, sutapo su minėtos partijos patekimu į politikos viršūnes. Taip pat šios partijos iniciatyva šešiose Indijos valstijose buvo priimti įstatymai prieš religinius atvertimus per apgaulę ar jėga. Tai, kad jie naudojami tik tais atvejais, kai induistai tampa krikščionimis, o ne atvirkščiai, rodo jų diskriminacinį ir ideologinį pobūdį. (rk)







All the contents on this site are copyrighted ©.