Antrasis Velykų sekmadienis

Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“.

Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą. (Jn 20, 19-31)

PAMATYTI DIEVĄ, Mons. Adolfas Grušas

Jėzaus susitikimą su apaštalu Tomu ne kartą vaizdavo žymūs dailininkai, tačiau susidaro įspūdis, kad jie taip ir nebuvo gerai perskaitę Evangelijos teksto.

Daugumoje paveikslų apaštalas vaizduojamas savo pirštą tiesiantis link Jėzaus žaizdų, ar netgi prikišęs nosį prie pat žaizdos ir ją betyrinėjantis.

Apaštalo Jono tekstas net neduoda preteksto taip subanalinti tokį reikšmingą įvykį. Negalima Jėzaus iššūkio, tam tikros provokacijos, paversti fantazijos pagimdytu „tyrinėjimu“. Tenka tik stebėtis, kad dailininkai, vietoje vaizdavę tai, ko iš tikrųjų nebuvo, pamiršta pavaizduoti Tomą, suklupusį ant kelių prieš Išganytoją ir paliudijantį savo tikėjimą.

Visas šis pasakojimas – tai himnas tikėjimui, kuris visuomet reiškia ne išankstinį patyrimą, bet atsivėrimą malonei. Evangelistas pastebi, kad netgi visa Evangelija yra parašyta tam, kad „tikėtume“.

Trumpai tariant, to, ką girdime Evangelijoje, turėtų pakakti pagrįsti mūsų tikėjimą.

Deja, mes nuolat ieškome ir trokštame vis kažko kito.

Norime vis klausytis ir klausytis gražių pamokslų, nors iš tiesų pakaktų tik vieno.

Mus užpila knygų, aiškinančių Dievo paslaptis, srautas, tačiau reiktų pasakyti, jog jas visas labai sėkmingai galėtų pakeisti vienintelė Knyga – Biblija, kurios kartais taip ir neįstengiame perskaityti, o ką jau bekalbėti apie jos supratimą….

Dvasiniai potyriai, susitikimai, konferencijos… Susidaro įspūdis, kad visa tai tik tam, kad… taip ir neapsispręstume įtikėti.

Sakome, jog esame atviri viskam, kas gera, nebijome iššūkių, paklūstame žinomiems mokytojams arba vaikomės išgirstų sensacijų, tačiau lemiamo žingsnio tikėjimo kryptimi taip ir nežengiame.

Suabejočiau, ar visi teologiniai veikalai tikinčiajam yra naudingesni už paprastą Šventojo Rašto sakinį ar tikėjimo šviesos nušviesto žmogaus užsikertančią šneką.

Tikėjimui gali pakakti mažutėlės nuorodos, vienos detalės, menko ženklo, ir visa tai turės daug daugiau vertės negu ilgos įrodymų ir paskaitų valandos.

Tylus kvietimas, priimtas širdies gelmėse, gali pasirodyti įtikinamesnis už mokytų žmonių konferenciją.

Tikėjimo kelias žmogui atsiveria, tarsi žaibo blyksnis ir nebūtinai turi būti visą laiką nušviestas, be jokių tamsių vietų ir šešėlių. Tikėjimą lemia ne ilgalaikė patirtis, bet Dievo malonė.

Galima būtų pasakyti, jog tikėjimui reikia labai nedaug.

Žmogus gali nueiti labai ilgą gyvenimo kelią, nuolat ieškodamas, klausinėdamas ir nesulaukdamas jokio rezultato, o paskui staiga vieną dieną, atrodytų, be jokios priežasties, parpulti ant kelių.

Taip, kaip tai padarė Tomas…

Tikėjimas yra ypatinga malonė, tačiau jį gali pažadinti iš pažiūros nereikšmingas įvykis, kuris kitam žmogui visiškai nieko nepasakys.

Norint tikėti, nebūtina, kad mūsų gyvenime įvyktų kažkas ypatingo.

Pakanka, kad įtikime…

Vienas žmogus taip įvertino savo tikėjimo pradžią: „Nežinau, nei kaip, nežinau ir kodėl, tačiau vieną dieną supratau, kad tikiu“.

Tomas irgi nemėgino nieko aiškintis. Jis tik parpuolė ant kelių prieš Viešpatį ir sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“

Tikrai negalime žinoti, kada išvysime Viešpatį…