Trečiadienio bendrosios audiencijos katechezė: krikščionių tikėjimas yra Kristaus prisikėlimas

Popiežius Benediktas XVI po Velykų Tridienio ir Prisikėlimo Sekmadienio iškilmių Romoje išvyko pailsėti į savo antruosius namus Kastelgandofe, prie Albano ežero kranto. Tačiau trečiadienio rytą popiežius buvo trumpam parvykęs į Vatikaną bendrajai trečiadienio audiencijai.

Susitikime su Šv. Tėvu šv. Petro aikštėje dalyvavo daugiau kaip 30 tūkstančių maldininkų. Jiems popiežius skaitė katechezę apie Velykų žinios ir krikščionių tikėjimo esmę – Jėzaus prisikėlimą.

„Kaip Šventajame Rašte išpranašauta, trečiąją dieną prisikėlė iš numirusių“. Kas sekmadienį atnaujiname savo tikėjimą išpažindami Kristaus prisikėlimą, nuostabų įvykį, kuris yra raktas į visą krikščionybę. Bažnyčioje visa paaiškėja tik supratus šį didį slėpinį, kuris pakeitė istorijos kryptį ir susidabartina kiekviename Eucharistijos šventime. Tikintiesiems siūloma ypač per liturginį Velykų laikotarpį dar karšiau išgyventi šį centrinį krikščioniško tikėjimo įvykį, kad jį galėtų iš naujo atrasti ir nuoširdžiau išgyventi. Tai ypatingas metas, leidžiantis maldos ir atgailos dvasia iš naujo žengti tuo keliu, kuriuo ėjo Kristus savo žemiškosios kelionės pabaigoje – į teismą, nuteisusį mirti, į Kalvariją su kryžiumi, į auką – iki palaidojimo kape - už mūsų išganymą. O „trečiąją dieną“ Bažnyčia išgyvena prisikėlimą– Kristaus žengimą iš mirties į gyvenimą - per kurį išsipildė Raštų pranašystės.

Žinia apie prisikėlimą iš numirusių yra nesenstanti ir Jėzus yra visuomet gyvas, kaip ir gyva yra jo Evangelija. Pasak šv. Augustino, krikščionių tikėjimas yra Kristaus prisikėlimas. Tikrai neužteko mirties, kaip įrodymo, jog Jėzus yra Dievo sūnus ir lauktasis Mesijas. Amžių bėgyje tiek daug žmonių paskyrė gyvenimą teisingam tikslui ir mirė. Ir liko mirę. Viešpaties mirtis įrodo milžinišką meilę, kuria jis mus mylėjo, paaukodamas savo gyvybę už mus. Tačiau tik jo prisikėlimas yra aiškiausias įrodymas ir tikrumas, jog tai, ką skelbė yra mums skirta ir per amžius nekintanti tiesa.

Svarbu kartoti šią pagrindinę mūsų tikėjimo tiesą, kuri yra pakankamai išsamiai dokumentuota istorinė tiesa, nors niekad netrūko žmonių, kurie dėl įvairių priežasčių ją abejoja arba neigia. Nykstantis tikėjimas į Jėzaus prisikėlimą savaime silpnina tikinčiųjų liudijimą. Jei Bažnyčioje nustojama tikėti prisikėlimu, viskas sustoja, pradeda žlugti. O atvirkščiai, kai širdis ir mintys glaudžiasi prie mirusio ir prisikėlusio Kristaus, tuomet gyvenimas pasikeičia, yra apšviečiamas pavienių žmonių ir tautų gyvenimas. Ar ne tikrumas, jog Kristus prisikėlė, teikė visų laikų kankiniams drąsos, pranašiškos narsos ir atkaklumo? Ar tai ne susitikimas su gyvuoju Kristumi, kuris atverčia ir sužavi tiek daug vyrų ir moterų, nuo krikščionybės pradžios pasiryžusių palikti viską, kad sektų juo ir visu gyvenimu tarnautų jo Evangelijai? „Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas“, – pažymėjo laiške korintiečiams apaštalas šv. Paulius.

Skelbimas, kurį pakartotinai girdime šiomis dienomis, sako, jog Jėzus prisikėlė, jog jis yra Gyvasis ir mes jį galime sutikti visai kaip trečiąją dieną moterys, o paskui ir apaštalai prie tuščio kapo, ateinančiomis dienomis kiti mokiniai. Jėzus ir po įžengimo į dangų pasilieka su savo draugais taip, kaip buvo jiems pažadėjęs: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Viešpats yra su mumis, su savo Bažnyčia, iki laikų pabaigos. Apšviesti Šv. Dvasios, pirmykštės Bažnyčios nariai pradėjo skelbti velykinį skelbimą atvirai ir be baimės. O šis skelbimas, perduotas iš kartos į kartą, pasiekė mūsų laikus ir kasmet per Velykas suskamba vis nauja galia. (sk)