Viešpaties Prisikėlimas - Velykos

Po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ir kita Marija ėjo aplankyti kapo. Staiga smarkiai sudrebėjo žemė: Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo. Jo išvaizda buvo it žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas. Išsigandę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi. O angelas tarė moterims: „Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta. Ir skubiai duokite žinią jo mokiniams: 'Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite'. Štai aš jums tai paskelbiau“. Jos greitomis paliko kapą, apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgo pranešti mokiniams. Ir štai priešais pasirodė Jėzus ir tarė: „Sveikos!“ Jos prisiartino ir, puolusios žemėn, apkabino jo kojas. Jėzus joms pasakė: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys“. (Mt 28, 1-10)

DIEVO MEILĖ, Mons. Adolfas Grušas

Bažnyčia, tarsi pabudusi iš Didžiojo Penktadienio ir Didžiojo Šeštadienio tylos, pradeda švęsti didžiąją ir nepakartojamą Jėzaus Prisikėlimo iškilmę.

Velykos – tai nuostabus laukimas įvykio, kurį mums parengė Dievas. Tai ne vien Jėzaus prisikėlimo minėjimas, bet, ir visų pirmiausia, mūsų pačių įsijungimas į Jėzaus Pergalę, kuri turi tiek daug reikšmės kiekvieno mūsų gyvenimui.

Vien tik Dievo meilė įgalino Jėzų, Žmogumi tapusį Dievą, ant savo pečių užsidėti žmonijos Dievui ištartąjį „ne“ nuo pat Adomo, kad paskui asmeniškai iškęstų pasibaisėtiną mūsų dvasinį nuogumą, atnešantį tiek daug blogio dabartyje ir neturintį ateities.

Mūsų situaciją bene geriausiai atvaizduoja apaštalų elgesys po to, kai Jėzus buvo suimtas ir pasmerktas mirti. Jie tada išgyveno nepakeliamą vienatvę, be jokių vilčių ateityje.

- Ar dar yra prasmė gyventi?- tikriausiai tokį klausimą sau uždavė apaštalai. Jėzaus pašaukti, jie išgyveno drauge su Juo tris metus, patyrė Dievo artumą, pažino kasdieninio bendravimo su Viešpačiu grožį, prisiminė Jo gerumą, kartais pasireiškusį net stebuklais, be abejo, atsiminė ramybę, apimančią sielą, kai viskuo pasidalini su Juo, minėjo vargą, nesusipratimus, bet visų pirma jautė, kaip gera buvo būti drauge…

Be abejo, mokiniai, galvodami grynai žmogiškai, nesitikėjo, kad šis nuostabus buvimas drauge gali baigtis taip tragiškai. Jėzus, Dievo atsiųstas Pranašas, mokėjęs užjausti visus, suteikęs viltį ją praradusiems, stebukladarys, su kuriuo jie perėjo visą Galilėją, Samariją ir Judėją, nešdami Gerąją Naujieną apie Dievo karalystę, ir kurio bijojo net demonai, dabar guli kape…

Jėzus, tiesa, jiems buvo pasakęs, kad ateis kančios dienos, kai Jam reikės net paaukoti savo gyvybę, o trečiąją dieną Jis prisikels, bet apaštalai negalėjo net priimti tokios minties. Argi Jis gali kentėti ir būti nukryžiuotas? Kas galėtų pasikėsinti į patį Gerumą? Jis turėjo būti pripažintas ir aukštinamas šiame, kupiname prieštaravimų, ir tikros ateities neturinčiame pasaulyje…

Taip, Išganytojas iš tiesų darė tai, kam buvo siųstas, ir Jo skelbimas visuomet buvo Tiesa, tačiau, nežiūrint skelbiamos gyvenimo tiesos ir meilės kelių, žmonės Jam parodė panieką ir abejingumą, tarsi Jo buvimas su mumis būtų tik gerumo kibirkštis, nepakartojama, bet nepriimta…

Žmogus visuomet stebina savo sugebėjimu atmesti Dievą, kuris vienintelis yra tikroji pasaulio Šviesa, vienintelė Gyvenimo Prasmė. Taip buvo anksčiau, taip tebėra ir šiais laikais. Atsisakome tos šviesos ir paskui stebimės, kad širdyje taip tamsu…

Viskas įvyko taip, kaip buvo pranašauta. Pasimetimas buvo visuotinis, net ir tikėjimas neteikė jokios atramos, o asmeninė kančia neleido žvelgti toliau, į ateitį, tačiau Jėzus, taip, kaip buvo sakęs, staiga, „trečiąją dieną“, vėl pasirodė gyvas, nušluodamas bet kokią baimę ir nerimą, parodydamas savo gyvenimo su mumis, savo kančios, pakėlusios mūsų nuodėmes, ir savo mirties reikalingumą. Jis prisikėlė!

Todėl Bažnyčia ir švenčia Velykas…

Tą dieną mes minime Dievo ir žmogaus santykių istoriją: nuolatines žmogaus pastangas nusigręžti nuo Dievo, ir dangiškojo Tėvo, kuris nenori prarasti nė vieno žmogaus, priartėjimą Jėzaus asmenyje. Švenčiame dviejų meilių: Dievo tėviškos, ištikimos, visus priimančios į savo garbę meilės, ir žmogaus trapios, egoistinės meilės, kartais, kaip atrodo, besistengiančios ištrinti savyje visus Dievo pėdsakus, susitikimą. Kadangi žmogus nepajėgė kitaip suprasti Dievo meilės, Jėzus tapo tiek žmogiškas, kad Jame išvydome savo pačių silpnumą, o Jo Prisikėlimu iš naujo galime atrasti viltį.

Juk prisikeldamas Viešpats mums liudija tik Dievo meilę mums…