Kreipiame žvilgsnį į šventąjį Jeruzalės miestą, kuriame iš numirusių prisikėlė Kristus,
kad prisikėlęs būtų su Tėvu. Popiežius Velyknakčio Prisikėlimo apeigoms vadovavo bazilikoje,
iškilusioje virš pirmojo Prisikėlimo liudytojo, apaštalo Petro, kapo. Jeruzalėje,
pirmosios Vigilijos Mišios buvo aukotos, pagal nuo seno galiojantį Šventosios Žemės
krikščioniškų bendruomenių susitarimą, toje vietoje, kurioje Jėzus buvo nukryžiuotas
ir palaidotas, o trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių: Šv. Kapo bazilikoje, kuri dar
vadinama Prisikėlimo bazilika. Tačiau Romos, arba lotynų apeigų, katalikų mišios Jeruzalėje
įvyko ne Vigilijos naktį, o šeštadienio rytą. Pirma būtina bent trumpai paaiškinti,
jog pagal minėtąjį Šv. Žemės krikščionių susitarimą, idant visi galėtų atskirtai pagal
savo papročius ir apeigas – katalikai, ortodoksai, graikai, armėnai, sirai, maronitai,
anglikonai, liuteronai, sekminininkai, - ankštose šventovės patalpose, griežtai nustatytu
laiku ir vietoje, deramu liturginiu susikaupimu, švęsti Jėzaus Kristaus Prisikėlimą.
Taigi, pagal minėtąjį susitarimą, Jeruzalės lotynų apeigų katalikams tenka Velyknakčio
budėjimo Mišias švęsti šeštadienio rytą ir todėl jie yra pirmieji visoje Šv. Žemėje,
o gal net ir visame pasaulyje, kasmet surengiantys Prisikėlimo vigilijos pamaldas.
Viligijos apeigos Šv. kapo bazilikoje prasidėjo 6 val. 30 min. Lydimas Kustodijos
brolių pranciškonų ir kitų Jeruzalės kunigų į baziliką įžengė patriarchalinis Jeruzalės
koadiutorius Fouad Twal. Vigilijos mišias su patriarchaliniu Koadiutoriumi koncelebravo
dešimt kunigų, dalyvavo keli šimtai visų tautybių tikinčiųjų, daugelis jų maldininkai,
Velykų proga besilankantys Šv. Žemėje.
Jeruzalė yra tas miestas, kuriame Prisikėlimo
atminimas sutampa su įvykio vieta. Visur kitur pasaulio bažnyčiose yra švenčiamas
Velykų įvykio minėjimas, o Jeruzalėje, kaip niekur kitur, tai įvyksta nepakartojamu
būdu: Velykų įvykio minėjimas yra švenčiamas įvykio vietoje, - šiais žodžiais Prisikėlimo
vigiliją Jeruzalėje Vatikano Radijui komentavo Šv. Žemės kustodas, t. Pierbattista
Pizzaballa.
Romoje, Velykų vigilijai šv. Petro bazilikoje vadovavo popiežius
Benediktas XVI. Velykų vigilija nuo anksčiausių krikščionybės laikų yra Krikštijimo
metas, todėl Velyknakčio budėjimo apeigose popiežius krikštija neokatechumenus. Tai
vienas retų atvejų, kai popiežius teikia Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentus. Naujagimius
popiežius tradiciškai krikštija per Kristaus krikšto liturginę šventę. Šį kartą Šv.
Tėvas pakrikštijo, o paskui sutvirtino, septynis suaugusius tikinčiuosius – penkias
moteris ir du vyrus. Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentams po atitinkamo pasirengimo
laikotarpio pasirengę 7 katechumenai buvo iš Italijos, Kamerūno, Kinijos, Jungtinių
Valstijų ir Peru.
Vigilijos homilijoje kreipdamasis pirmiausiai į pakrikštytus
katechumenus, bet drauge į visus tikinčiuosius, Popiežius be kita ko kalbėjo apie
Krikšto slėpinio bendrumą visiems krikštytiesiems. Krikštu Kristus įžengia į mūsų
gyvenimus pro mūsų širdžių duris. Mes, krikštytieji Kristuje, nebesame vienas šalia
kito, arba vienas priešais kitą. Kristus žengia pro visas šias duris. Jis, Prisikėlusysis,
ateina; jis ateina pas mus ir savo gyvenimą sujungia su mūsų, palaikydamas jame liepsnojantį
savo meilės židinį. Pirmu žvilgsniu visa tai gali atrodyti pernelyg teoriška ir nelabai
realistiška. Bet kuo labiau įsigilinsime į savo kaip krikštytųjų gyvenimus, tuo labiau
galėsime įsitikinti šio žodžio tikrumu. Krikštytieji ir tikintys niekuomet nėra visiškai
svetimi vieni kitiems. Mus gali skirti žemynai, kultūros, socialinės struktūros ir
net istoriniai atstumai. Bet kai susitinkame, vieni kitus atpažįstame pagal tą patį
Viešpatį, tą patį tikėjimą, tą pačią viltį, tą pačią meilę, kurie mus formuoja. Tuomet
patiriame, jog mūsų gyvenimo pagrindas yra tas pats. Patiriame, jog giliausioje mūsų
širdies gelmėje esame prisirišę prie tos pačios tapatybės, o visi kiti išoriniai skirtumai,
kad ir kokie dideli jie būtų, lieka antraeiliais. Tikintieji niekuomet nėra visiškai
svetimi vieni kitiems. Esame bendrystėje dėl giliausiai mus siejančios tapatybės:
Kristaus, kuris yra mumyse. Tokiu būdu, tikėjimas yra pasaulio taikos ir susitaikymo
galia. Skiriantys atstumai jau įveikti, Viešpatyje tapome artimais, - kalbėjo Šv.
Tėvas Velykų vigilijos Mišių homilijoje. (sk)