Didžiojo ketvirtadienio rytą popiežius aukojo Krizmos Mišias

Ketvirtadienio rytą Šv. Petro bazilikoje popiežius Benediktas XVI aukojo Krizmos Mišias. Šios Mišios – tai visų pirma kunigų šventė. Viso pasaulio vyskupijų katedrose Didžiojo ketvirtadienio rytą kunigai susiburia aplink savo vyskupą ir visi kartu atnaujina šventimų dieną duotus pažadus. „Adsum“ – „štai aš, esu“ – kiekvienas kunigas taria šventimų akimirką, kaip Izaijas, kuris į Dievo klausimą „Ką man siųsti?“ atsiliepė: „Štai aš, siųsk mane!“ (Iz 6,8).

Ką reiškia būti Jėzaus Kristaus kunigu? – klausė popiežius ketvirtadienio ryto Mišių homilijoje. Romos Mišiolo II Eucharistinė malda, sukurta jau turbūt antrojo amžiaus pabaigoje, kunigystės esmę nusako tais pačiais Pakartoto Įstatymo knygos žodžiais, kuriais buvo apibrėžtas Senojo Testamento kunigų pašaukimas: „astare coram te et tibi ministrare“ – „tarnauti tavo akivaizdoje“, „stovėti tavo akivaizdoje ir tau tarnauti“. Popiežius priminė, jog skirtingai negu visos kitos Izraelio giminės, kunigų giminė neturėjo savo žemės. Jų pareiga buvo „stovėti Dievo akivaizdoje“ ir atstovauti visai tautai. Savo tiesia laikysena Dievo akivaizdoje, jie saugo visą tautą nuo pasaulio blogio, jie budi, kad ir tauta neužsnūstų.

Kitas kunigo pašaukimą nusakantis Pakartoto Įstatymo knygos žodis – „tarnauti“, visų pirma reiškė ritualinį tarnavimą, Įstatyme numatytas kulto apeigas. Mūsų laikais tai visų pirma reiškia kunigų pareigą stropiai vadovauti Liturgijai, dvasia dalyvauti Liturgijos slėpiniuose, šventai išgyventi Liturgiją. Tarnavimas turi ir kitų aspektų. Nieks nėra arčiau savo Viešpaties kaip tarnas. Tarnavimas reiškia artumą, tiesiog „intymumą“ su Viešpačiu. Tačiau familiarume slypi ir tam tikri pavojai: visų pirma, gresia pavojus, kad šventumas gali mums tapti pernelyg įprastas ir kasdieniškas, kad prarasime pagarbų atstumą. Tad turime visada prisiminti mūsų ribotumą ir menkumą, mūsų nevertumą, kai imame Viešpatį į savo rankas. Tarnavimas taip pat reiškia klusnumą. Turime sekti mūsų Viešpaties pavyzdžiu. Prakaituodamas krauju Alyvų Darželyje jis sakė: „tebūnie, ne mano, bet tavo valia“ ir įveikė parklupusio žmogaus širdies maištingumą.

„Stovėti jo akivaizdoje ir jam tarnauti“. Jėzus Kristus, Vyriausiasis Kunigas, suteikė šitam pašaukimui ypatingą prasmę. Jis, Dievo Sūnus ir Viešpats, tapo visų tarnu. Jis pasilenkia prie mūsų ir mazgodamas mūsų purvinas kojas, gydo mus iš išdidumo ligos. Šitos meilės pagydyti mes tampame vertais prisiartinti prie Dievo stalo. (jm)