Jis
buvo kankinamas, bet noriai pakluso, burnos nepravėrė…
Šiais pranašo Izaijo
žodžiais Didžiojo Penktadienio liturgijoje apibūdinamas Jėzus, Skausmo Vyras, nešantis
visos tautos skausmą ir nuodėmes.
Jėzaus tyla yra vienas iš išskirtinių Jo
Kančios ženklų. Jau nuo pat suėmimo Jėzus atrodo esąs beveik pasyvus. Iš Jo lūpų girdime
tik vieną – kitą atsakymą, tačiau daug dažniau Jo tardytojai yra priversti taikytis
su paslaptinga tyla.
Šis Jėzaus tylėjimas visų pirma atrodo, kaip protestas:
protestas prieš neteisingą kaltinimą, visiškai neteisėtą suėmimą, tuo pat metu tapdamas
kaltinimu, visiems atskleisdamas piktą valią tų, kurie Jį suėmė, Jį kaltina, kankina,
žudo…
Tokios tylos pavyzdžių visuomet galime sutikti persekiojimų bei politinės
kovos istorijoje.
Tačiau Jėzaus atveju toji tyla yra nesuvokiamai didingos
meilės išraiška. Susidūrus su nežabotu žiaurumu, vienintelė suprantama žmogiška reakcija
būtų pasipriešinimas, tuo tarpu Jėzus to atsisako ir net priekaištauja Jį ginklu mėginusiam
ginti mokiniui: Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!
Tai
Dievo meilės žmonijai taurė, todėl Išganytojo tyla reiškia kitų žmonių nuodėmių prisiėmimą
bei siūlomą besąlygišką atleidimą.
Šiuo momentu paaiškėja, kodėl Jėzus toks
tylus savo kančioje. Jis tyli, nes už Jį kalba Jo veiksmai. Tai, ką Jėzus daro savo
kančios metu, mums atskleidžia dangaus Tėvo veidą, kuris spinduliuoja meilę, dosnumą
ir atsidavimą savo kūriniui.
Kaip tik tą akimirką suvokiame, kokie skurdūs
yra mūsų žodžiai, kuriais mėginame paaiškinti tai, ką Jėzus yra dėl mūsų padaręs.
Laiško Žydams autorius kalba apie Jėzų, „atjaučiantį mūsų silpnybes, kaip ir mes,
visaip bandytą, tačiau nenusidėjusį“. Didžiausia Dievo meilės išraiška – tai pasirengimas
Sūnuje pasidalyti su žmogumi jo kentėjimais.
Tiesa, lieka amžinas klausimas:
kodėl Dievas norėjo dalytis kentėjimais, o ne juos pašalinti? Šis klausimas iškyla
visuomet, susitikus kenčiantį žmogų, patiems susidūrus su kančia. Juk ir Evangelijoje
dažnai matome Jėzų, pašalinantį kančios priežastis, gydantį ligonius, netgi prikeliantį
mirusius, tačiau lemiamą akimirką visą kančią Jis pasiėmė sau, nerodydamas jokių pastangų
daryti kokį nors stebuklą. Netgi po Jėzaus prisikėlimo Jo mokiniai ir visa bendruomenė
buvo priversta susidurti akis į akį su kančia ir savo pačių silpnumu.
Didįjį
Penktadienį, kontempliuodami Nukryžiuotąjį, taip pat susiduriame su ta pačia problema,
tačiau, mėgindami teirautis, ko gero, susidursime su ta pačia tyla, kurią patyrė Jėzaus
tardytojai. Atsakymas į mus kankinančius klausimus neateina tuojau pat, netgi, sakyčiau,
Išganytojo pavyzdys ragina mus kitaip išgyventi savo kančią, drauge su Juo, kad paskui
sulauktume gerosios žinios. Juk mylėdami neprašome paaiškinimų, bet tik esame kartu
visuose išmėginimuose, o jei sakome, kad Dievas mus myli ir mes mylime Jį, tenka pasitenkinti
ta Didžiojo Penktadienio tyla.
Paaiškinimas ateis vėliau, išaušus Velykų rytui.
Tada nebeklausinėsime apie kančią, bet džiaugsimės pergale.