Bažnyčia Saudo Arabijoje? Žingsniai krikščionių-musulmonų santykiuose

Prieš kelias dienas atidarytai katalikų bažnyčiai Katare, vienoje iš Persų įlankos valstybių, Saudo Arabijos kaimynei, buvo skirta nemažai dėmesio. Ne vienam komentatoriui ir apžvalgininkui parūpo kaip interpretuoti šį įvykį šalyje, kurios pirmajame konstitucijos straipsnyje skelbiama: „Kataras yra nepriklausoma arabų valstybė. Islamas yra valstybinė religija ir šariatas (islamo teisė – red. past) yra pagrindinis įstatymų šaltinis“.

Naujajai katalikų bažnyčiai, kuri yra dalis didesnio komplekso, apimančio dar keturioms kitoms krikščioniškoms konfesijoms skirtas maldos erdves, didelį dėmesį skyrė ir Šventasis Sostas. Tai iliustruoja kardino Ivan Dias, Tautų evangelizavimo kongregacijos prefekto, dalyvavimas bažnyčios pašventinime ir pirmųjų Mišių, kuriose dalyvavo apie 15 000 tikinčiųjų, celebravime.

Tiesa, kad penkių krikščioniškų konfesijų maldos namai yra uždaroje teritorijoje, be tradicinių išorinių religinių simbolių, kad leidimo jų statybai reikėjo prašyti pora dešimtmečių, susiduriant su visuomenės priešiškumu. Tačiau taip pat tiesa, kad žemę šiems namams dovanojo Kataro emiras, aukščiausias Kataro politinis autoritetas.

Taip galbūt žengtas dar vienas žingsnelis link jau įsisenėjusio kontrasto sprendimo: jei musulmonams suteikiamos teisės praktikuoti savo tikėjimą ir turėti savo maldos namus Vakarų pasaulyje, krikščioniškų tradicijų kraštuose, kodėl musulmonai negerbia krikščionių poreikių savosiose šalyse, kaip to reikalautų teisingumo ir abipusiškumo principai?

Šių principų pripažinimas tampa vis labiau skubus, mat per pastaruosius dešimtmečius į Arabijos pusiasalį atvyko šimtai tūkstančių krikščionių darbininkų. Kai kuriose mažose arabų valstybėse jie sudaro keliolika ir net keliasdešimt procentų visų šalies teritorijoje gyvenančių žmonių. Tačiau jų teisės, ypač religijos laisvė, yra nepaprastai suvaržytos. Dar ne taip seniai Saudo Arabijoje krikščionys filipiniečiai būdavo suimami už Biblijos laikymą, o bandymą atversti į krikščionybę grėsė ir tebegresia mirties bausmė.

Tačiau per pastaruosius keliolika metų ledai šiek tiek pajudėjo. Antai, beveik visos musulmonų šalys užmezgė diplomatinius ryšius su Šventuoju Sostu. Šiuo metu tik Saudo Arabija ir Omanas jų neturi. Beveik visose šalyse buvo leista atidaryti krikščioniškus maldos namus, įkurti parapijas - su didesniais ar mažesniais suvaržymais, bet vis dėlto oficialias. Ir tik vienintelėje Saudo Arabijoje nėra nė vienų krikščioniškų maldos namų, nors neoficialiais duomenimis joje gali būti per milijoną vien katalikų emigrantų, daugiausia iš Indijos ir Filipinų.

Saudo Arabijoje religijos laisvės suvaržymai itin griežti tiek normomis, tiek galimomis bausmėmis ir sankcijomis. Nemusulmonai negali viešai praktikuoti savosios religijos, į šalį negali įvažiuoti krikščionių dvasininkai, buvimas musulmonu yra būtina sąlyga pilietybės gavimui.

Saudo Arabijos teritorijoje yra Medina ir Meka, dvi nepaprastai musulmonams svarbios šventosios vietos, susijusios su pranašo Mahometo gyvenimo įvykiais. Pasitaiko teiginių, kad dėlto visa Saudo Arabijos teritorija turi būti laikoma didžiule šventove. Ir jei taip, tai kaip toje šventovėje galėtų būti praktikuojama kita religija nei islamas?

Vis tik padėtis keičiasi ir Saudo Arabijoje. 2007 metų lapkričio mėnesį dideliu įvykiu tapo Saudo Arabijos karaliaus, Medinos ir Mekos mečečių sergėtojo, vaidinančiu tikrai svarbų vaidmenį musulmonų pasaulyje, apsilankymas Vatikane ir susitikimas su popiežiumi Benediktu XVI. Tai buvo pirmas tokio lygio susitikimas, turintis reikšmingą simbolinę prasmę.

Būtent po šio vizito ir po žinios, apie Katare atidaromą bažnyčią, arkivyskupas Paul-Mounged El-Hachem, apaštališkasis nuncijus Kuveite, Katare, Bahreine, Jemene, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, užsiminė, kad dėl panašių klausimų kalbamasi su Saudo Arabijos pareigūnais.

Nežinia kiek metų šie pokalbiai gali tęstis kol taps konkrečiais veiksmais, tačiau jau pats kalbėjimosi faktas yra svarbus. Ar jis rodo, kad musulmonų pasaulis po truputėlį atsiveria religijos laisvei? Galime tai pat prisiminti, kad pagarbos žmogaus orumui ir religijos laisvės, konkrečios šio orumo išraiškos, temos tapo pamatinėmis neseniai susikūrusiam katalikų ir musulmonų Forumui, po 138 musulmonų lyderių viešo laiško popiežiui ir kitų krikščioniško konfesijų vadovams iniciatyvos.

Kad krikščionių ir musulmonų santykiai, religijos laisvės problemos yra rimtos ir neignoruotinos temos musulmonų pasaulyje liudija ir po kovo 13-14 dienomis vykusios Islamo konferencijos organizacijos, vienijančios 56 valstybes, viršūnių susitikimo paskelbtas viešas komunikatas, pavadintas „Dakaro deklaracija“. Be kitų dalykų, deklaracijoje pareiškiama, jog musulmoniškų valstybių vadovai remia civilizacijų dialogo idėją ir šioje perspektyvoje Islamo konferencijos organizacija turėtų surengti didelį musulmonų-krikščionių susitikimą, kuriame aktyviai dalyvautų ir musulmoniškos vyriausybės. Tokį žingsnį motyvuoja taikos, saugumo ir vystymosi siekimas. Deklaracijoje taip pat pasmerkiami ekstremizmas, prievarta ir terorizmas, pavadinant tai „pasauliniu fenomenu“, nepriklausančiu nuo religijos, rasės, spalvos ir valstybės, todėl nesietinu su islamo prigimtimi. (rk)