Kovo 4-5 dienomis Vatikane lankėsi penki musulmonų atstovai, 138 musulmonų atviro
laiško „Bendras Žodis“ popiežiui ir kitiems krikščioniškų konfesijų vadovams signatarai.
Juos priėmė Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba. Pasibaigus vizitui buvo paskelbta,
jog bus sukurtas bendras katalikų ir musulmonų Forumas, kuriam patikėtas uždavinys
toliau gilinti katalikų bei musulmonų dialogą. Taip pat nuspręsta, kad ateinančio
lapkričio 6-8 dienomis Forumas surengs studijų seminarą, kuriame dalyvaus po 24 atstovus
iš kiekvienos pusės. Seminare bus diskutuojama šiomis temomis: Meilės Dievui ir artimui
teologiniai bei dvasiniai pamatai, žmogaus orumas bei abipusė pagarba. Seminaro pabaigoje
numatyta Šventojo Tėvo audiencija.
Ko galime tikėtis iš šio dialogo tarp musulmonų
ir katalikų? Apie tai, tarp kitų, komentuoja tėvas Samir Khalil Samir ir tėvas Etienne
Renaud. Pirmasis yra jėzuitas, gimęs musulmoniškame Egipte ir šiuo metu gyvenantis
bei dirbantis Libane, kur vadovauja Arabų krikščionių tyrimų bei dokumentacijos centrui
(CEDRAC). Antrasis yra prancūzų kilmės Baltųjų Tėvų kongregacijos misionierius, ilgus
metus dirbęs musulmoniškose šalyse Afrikoje ir Arabijoje, šiuo metu – Popiežiškojo
arabų ir islamo studijų instituto (PISAI) studijų programų direktorius. Taigi, abu
turintys tiesioginės ir praktinės patirties su musulmonų pasauliu, abu studijų žmonės.
Tėvas
Samir savajame komentare, kurį paskelbė žinių agentūra „AsiaNews“, akcentavo tai,
kad katalikų ir musulmonų dialogas įgijo nuolatinės ir stabilios institucijos formą,
panašiai kaip su ypatingą autoritetą turinčiu islamo universitetu al-Azhar Egipte.
Iniciatyvą
iš musulmonų pusės ypač palaiko ir koordinuoja karališkasis Aal al-Bayt islamo studijų
institutas, esantis Jordanijos sostinėje Amane, labai remiamas paties Jordanijos karaliaus.
Tad katalikų ir musulmonų Forumo dalyviai turėtų susitikti tai Romoje, tai Amane.
Nuolatos veikiančios institucijos principas svarbus štai dėl ko: dialogas yra labiau
apsaugotas nuo politinių kontraversijų.
Tėvas Samir taip pat akcentavo tai,
kad nurodyti dialogo turiniai. Priimtas 138 musulmonų laiško pasiūlymas kalbėti apie
meilę Dievui ir meilę artimui. Tačiau Bažnyčia pridėjo dar dvi temas: žmogaus teises
ir abipusę pagarbą. Kodėl žmogaus teisės? Bažnyčios akimis žmogus turi absoliutų orumą,
nepriklausomai nuo jo įsitikinimų, nes kiekvienas asmuo yra Dievo atvaizdas. Žmogaus
teisės yra juridinė žmogaus orumo išraiška.
Tėvas Samir klausia: ar įmanoma
abipusė pagarba bei dialogas, kai musulmonų ir krikščionių doktrinos yra tokios skirtingos?
Taip, įmanoma, pripažinus kiekvienam teisę turėti religinius įsitikinimus, tačiau
nepretenduojant priversti kitą juos priimti.
Pavyzdžiui, musulmonas turi pilną
teisę sakyti, kad jam Mahometas yra Dievo pranašas, tačiau turi pripažinti, kad krikščioniui
Mahometas nėra Dievo pranašas. Ir atvirkščiai, krikščionis turi pilną teisę deklaruoti,
kad Kristus jam yra Dievo Sūnus, tačiau negali versti musulmono, kad šis išpažintų,
jog Kristus jam taip pat yra „Dievo Sūnus“.
Žmogaus orumas yra tas bendras
pamatas, ant kurio gali remtis ne tik krikščionių ir musulmonų, bet visų žmonių dialogas.
Pripažinus šį pamatą, įmanoma gyventi santarvėje turint skirtingus religinius įsitikinimus.
Tėvas
Samir vylėsi, kad jei žmogaus orumo sąvoka tapo bendro katalikų ir musulmonų Forumo
pagrindu, tai galbūt kada nors ji peržengs dabartines savo ribas ir taps visuomenės
projektu. Prieš akis yra dešimtmečių trukmės kelias.
Galiausiai tėvas Samir
apibūdino dialogo su musulmonų grupėmis specifiką. Musulmonai sunitai neturi jokios
struktūros, hierarchijos, vieno mokymo, kuris juos visus atstovautų. Dialogas su jais
primena dialogą su protestantų Bažnyčiomis: reikia kalbėtis su kiekviena Bažnyčia
atskirai ir jei, pavyzdžiui, pasiekiamas koks susitarimas su liuteronais, tai nereiškia,
kad kitos Bažnyčios šį susitarimą pripažins. Panašiai ir sunitai, pasirašę 138 musulmonų
atvirą laišką, neatstovauja visų sunitų, neturi tokios juridinės galios. Vis dėlto
turi moralinį autoritetą, priimamą plačių sunitų sluoksnių.
Su musulmonais
šiitais, tuo tarpu, yra visai kita situacija. Maždaug 15 procentų visų musulmonų sudarantys
šiitai nuo sunitų skiriasi ne tik skirtingu dvasingumu ir Korano interpretavimu, bet
taip pat tuo, kad turi gana griežtą struktūrą. Neabejotina, kad anksčiau ar vėliau
reikės atskiro dialogo ir su jais.
Tėvo Etienne Renaud interviu katalikiškam
Prancūzijos dienraščiui „La Croix“ suteikia kitų naudingų pastabų apie katalikų ir
musulmonų santykius.
Tėvas Renaud pažymėjo, kad nedažnai pasitaiko, jog musulmonai
inicijuoja krikščionių – musulmonų dialogą. Jis taip pat priminė, jog bendrų susitikimų
būta ir anksčiau, bet be didelių rezultatų. Taip 1976 metais buvo surengtas susitikimas
Libijoje, tačiau jis nuslydo į politines peripetijas. Daugiau rezultatų pasiekta 1980-aisiais
Tunise. Po to susitikimą organizavo ir Iranas, trokšdamas išeiti iš politinės izoliacijos.
Dabartinis
bandymas atrodo stabilesnis, dinamiškesnis, pasižymintis gana plačiu skirtingų pakraipų
musulmonų konsensusu, tad tuo ir įdomesnis už kitus.
Tėvas Renaud nuomone,
tik teologija apsiribojęs musulmonų ir krikščionių dialogas greitai pasibaigs akligatviu.
Yra tokių doktrininių skirtumų, kurių neįmanoma išlyginti. Antai, tiesa, kad musulmonai
pripažįsta Jėzų esant Dievo „pranašu“, tačiau Korane taip pat aiškiai neigiamas Jėzaus
dieviškumas ir jo mirtis ant kryžiaus. Kitaip tariant, neigiama Trejybė, Įsikūnijimas,
Prisikėlimas – pamatinės krikščionybės tikėjimo tiesos.
Vis dėlto, net ir nebandant
sutaikyti tai, kas nesutaikoma, yra daug dalykų apie kuriuos galima kalbėti teologijos
perspektyvoje: apie sukūrimą, tikėjimo sąvoką, žmogaus vietą pasaulyje, kai kurias
moralines nuostatas.
Galbūt daugiau perspektyvų turi ne teologinis, o dvasinis
dialogas, kurį tėvas Renaud nusakė tokia metafora: toks dialogas nėra žiūrėjimas vienas
į kitą, atsistojus vienam prieš kitą; tai žiūrėjimas kartu į Dievą, atsistojus greta
vienas kito, atviriems, beginkliams, išėjusiems iš savo doktrinų tvirtovių. Toks dialogas
pasitaiko labai retai, dažnai tik po ilgos draugystės patirties, tačiau iš principo
yra įmanomas ir labai paguodžiantis po daugybės sunkumų ir nesusikalbėjimų. (rk)