Šventojo Sosto atstovas: žmogaus teisės kyla iš asmens, o ne iš bendruomenės, kuriai jis priklauso

Kovo 3-28 dienomis Ženevoje, Šveicarijoje, vyksta VII-oji Jungtinių Tautų Organizacijos Žmogaus teisių tarybos sesija.

Sesijos metu pasisakė ir arkivyskupas Silvano Tomasi, nuolatinis Šventojo Sosto atstovas JTO Ženevoje.

Savo kalboje arkivyskupas akcentavo keletą svarbių dalykų žmogaus teisių srityje.

Anot Šventojo Sosto atstovo, Žmogaus teisių tarybos tikslas ir idealas yra žmogaus teisių pripažinimas bei įtvirtinimas pasaulyje. Vis dėlto skirtingi požiūriai bei perspektyvos rizikuoja tapti kliūtimis šio idealo įgyvendinime. Ką daryti, kad būtų išvengta akligatvio?

Visų pirma, stiprinti dialogą ir kalbėtis. Pernelyg daug sienų iškyla tiesiog dėl elementaraus nesusikalbėjimo, nulemiančio klaidingą savitarpio supratimą. Reikia gerai suprasti įvairių pusių pradines prielaidas.

Antra, žmogaus teisių priėmimas yra įtakojamas kiekvienos valstybės ar regiono istorinės patirties ir kultūrinių tradicijų. Atrodo, kad požiūrių dėl žmogaus teisių išsiskyrimas yra ypač nulemtas skirtingų sampratų apie paskiro žmogaus ir bendruomenės santykį.

Todėl tampa svarbu suprasti, kur yra žmogaus teisių šaltinis ir pamatas. Pati „žmogaus teisių“ formulė jau sufleruoja atsakymą. Kiekvieno asmens „žmogiškumas“ yra tas bendras pamatas, ant kurio remiasi visa žmogaus teisių architektūra.

Tokia perspektyva buvo įtvirtinta Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, kurioje buvo pabrėžta kiekvieno asmens orumas ir vertė. Taip Deklaracijoje buvo išvengta dviejų priešingybių: grynai kolektyvistinės arba grynai individualistinės žmogaus teisių interpretacijos.

Pagal Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nubrėžtas gaires, asmuo negali būti aukojamas vardan kolektyvo. Kita vertus, buvimas asmeniu kiekvieną individą padaro lygiu su bet kuriuo kitu individu.

Asmens teisės negali būti išvestos iš bendruomenės, kuriai jis priklauso. Ne bendruomenė, o asmuo yra teisių subjektas. Asmens teisės yra visuotinės, nepriklausomos ir nedalomos. Jei bendruomenė taptų žmogaus teisių subjektu, tada visa žmogaus teisių architektūra griūtų.

Taip pat ir valstybė neturi galios sukurti žmogaus teisių, pasitelkdama įstatymą. Tačiau valstybė turi galią pripažinti žmogaus teises ir pasirūpinti jų apsauga.

Kita vertus, asmens teisės neturi tapti absoliučiu individualizmu. Priešingai, jos turi socialinę dimensiją ir reguliuoja asmens santykį su kitais asmenimis bei su visa bendruomene. Taip įtampa tarp individo ir visuomenės yra subalansuojama.

Viena iš pamatinių žmogaus orumo išraiškų yra religijos laisvė, laisvė tikėti ir praktikuoti specifinę religiją. Ši laisvė taip pat apima, kad tos religijos organizuotos formos nekliudomai veiks ir galės išsaugoti savo tapatybę. Laisvė asmeniui išpažinti religiją ir tos religijos organizuotų formų laisvė eina kartu. Tačiau negalima savąjį identitetą naudoti kaip pateisinimą kitų žmogaus teisių pažeidimui.

Patirtis rodo, galiausiai konstatavo arkivyskupas Tomasi, kad žmogaus teisių įtvirtinimą pozityviai skatina tarptautinių teisės traktatų pasirašymas ir jų laikymasis. Ir priešingai, ypač daug žmogaus teisių pažeidimų yra fiksuojama ten, kur tarptautinė teisė, liečianti žmogaus teises, nėra inkorporuota į nacionalinius įstatymus ir palieka žmogaus teisių pažeidėjus visiškame nebaudžiamume. Tad laipsniškas tarptautinės teisės normų įgyvendinimas valstybinėse teisės sistemose yra dar vienas JTO uždavinys. (rk)