Šventasis Tėvas: „sekuliarizmas – pamatinis žmonijos ir Bažnyčios ateities klausimas“

Popiežius Benediktas XVI šeštadienį priėmė Popiežiškosios kultūros tarybos narius, kurie šiomis dienomis buvo susirinkę į plenarinę sesiją. Sesijos tema buvo „Bažnyčia ir sekuliarizmo iššūkis“.

Sekuliarizmas, - pabrėžė Šventasis Tėvas, - yra pamatinis žmonijos ir Bažnyčios ateities klausimas. Sekuliarizacija kultūrose pasirodo kaip pasaulio ir žmonijos suvokimas be jokios užuominos į Transcendenciją, ji užpildo kiekvieną kasdienio gyvenimo aspektą ir vysto tokį mentalitetą, kuriame Dievo praktiškai nėra, visai ar iš dalies, žmogaus egzistencijoje ir jo sąžinėje.

Sekuliarizacija nėra tik išorinė grėsmė tikinčiajam, bet kuris laikas jau veikia ir pačioje Bažnyčioje. Pagriaužia iš vidaus ir giliai krikščionišką tikėjimą, to pasekmėje – taip pat ir tikinčiųjų gyvenimo būdą bei kasdieninį elgesį. Jie gyvena pasaulyje ir dažnai yra paženklinti įvaizdžio kultūros, primetančios prieštaringus modelius ir impulsus, bei praktinio Dievo neigimo: nėra Dievo poreikio, nėra poreikio galvoti apie Jį ir grįžti prie Jo. Industrinė revoliucija ir mokslo atradimai, atsakę į tuos klausimus, į kuriuos anksčiau tik religija buvo pateikusi dalinius atsakymus, leidžia šiuolaikiniam žmogui susidaryti įspūdį, kad nieko daugiau nereikia suprantant, paaiškinant ir dominuojant pasaulį. Jis jaučiasi visą ko centru, visą ko matu.

Be to, hedonistinis ir vartotojiškas mentalitetas tiek tikinčiuosiuose, tiek ganytojuose pasitarnauja tam tikram paviršutiniškumui ir egocentrizmui, kurie kenkia bažnytiniam gyvenimui.

„Dievo mirtis“, skelbta tiekos intelektualų praėjusiais dešimtmečiais, užleidžia vietą steriliam individo kultui. Tokiame kultūriniame kontekste yra rizika patirti dvasinę atrofiją ir širdies tuštumą, kurioms kitą kartą būdingas abstraktus dvasingumas ir surogatinės religinės priklausomybės formos.

Globalizacija per naująsias informacines technologijas neretai ir kitose kultūrose paskleidė materialistinius ir individualistinius Vakarų kultūros komponentus. Vis dažniau formule „tarsi Dievas neegzistuotų“ tampa gyvenimo būdu ir protas iš čia semiasi tam tikro puikybės. Protas yra išaukštinamas, tačiau tuo pat metu nuskurdinamas, mat apsiriboja tik savimi pačiu, atsitveria nuo kontempliacijos ir nuo jį pranokstančios Tiesos ieškojimo.

Kaip niekad skubu reaguoti į visa tai iškeliant didžiąsias gyvenimo vertybes, kurios teikia gyvenimui vertę, ramybę laimės ieškančiai širdžiai: žmogaus ir jo laisvės orumą, prasmę gyvenimo, mirties ir to, kas mūsų laukia baigus žemiškąją egzistenciją. Be galo svarbus tikėjimo ir mokslo dialogas, reikalingas ne tik Bažnyčiai, bet ir mokslininkų bendruomenei.

Kristaus mokiniai turi tęsti skelbti Kristų kultūrose, susitikdami ir dialoguodami su jomis. Ir mums galioja Efezo Bažnyčiai skirtas angelo paraginimas: “Aš žinau tavo darbus, tavo triūsą ir tavo ištvermę. (...) Bet aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę“ (Apr 2,2.4). Įsileiskime į savo širdis Viešpaties atsakymą: „Taip, aš ateinu!“ (Apr 22,20). Jis mūsų viltis, šviesa mūsų keliui, stiprybė drąsiam ir apaštaliniam išgelbėjimo skelbimui, pasiekiant visų kultūrų širdis. (rk)