Buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo
Morta. Marija buvo toji pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė
plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo.Seserys nusiuntė
jam žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita
liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus“.Jėzus
mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar
dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo, ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“
Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl
ten eini?“ Jėzus tarė:„Argi ne dvylika valandų turi diena?!Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą.O kas vaikščioja naktį, suklumpa,nes jam trūksta šviesos“.Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti“.
Mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks“. Jėzus kalbėjo apie jo mirtį,
o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą. Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė:
„Lozorius mirė. Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte.
Tad eikime pas jį“.Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams:
„Eikime ir mes numirti su juo!“
Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau
keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. O Betanija buvo arti Jeruzalės – maždaug penkiolikos
stadijų atstu.Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų
dėl brolio mirties. Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija
liko namie. Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų
miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“.Jėzus
jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels
paskutinę dieną, mirusiems keliantis“. Jėzus jai tarė:„Aš esu prisikėlimas
ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir
kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“
Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi
ateiti į šį pasaulį“.
Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį
Mariją, slapčiomis jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave“. Išgirdusi ši
greitai pakilo ir nuėjo pas jį. O Jėzus dar nebuvo įžengęs į kaimą, bet tebebuvo toje
vietoje, kur jį pasitiko Morta. Kai žydai, buvę su Marija namuose ir ją guodę, pamatė
ją skubiai keliantis ir išeinant, jie nusekė paskui, manydami, kad ji einanti pas
kapą išsiverkti. O Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam
po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“. Pamatęs
ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs
paklausė: „Kur jį palaidojote?“ Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk“.
Jėzus pravirko. Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ O kiti sakė: „Argi
tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“
Ir
vėl susigraudinęs Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu. Jėzus tarė:
„Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios
dienos, kaip jis miręs“. Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo
šlovę?!“ Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve,
dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau
tai sakau dėl čia esančiųjų,kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“.Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo
iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule.
Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“.Daugelis
žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį.
(Jn 11, 1-45).
VIEŠPATIES DRAUGAI, Mons. Adolfas Grušas
Viešpats Jėzus
atėjo pas visus žmones, neatstūmė nė vieno, besikreipiančio į Jį su nuoširdžiu prašymu,
neišskyrė nė vienos žmonių grupės, tačiau drauge Jis turėjo ir artimų draugų. Neveltui
ir dabar Betanijos namai, kur gyveno Lozorius su savo seserimis, vadinami „draugystės
namais“. Į tuos namus Išganytojas mielai užsukdavo, kad galėtų pabendrauti su artimais
bičiuliais.
Tai buvo tikrai nuoširdi draugystė, kuriai nereikėjo daug žodžių.
Pakako žinios apie Lozoriaus ligą, kad Išganytojas susirūpintų draugo likimu ir pasuktų
jau žinomu keliu į draugo namus.
Kaip tik ta draugystė leido Mortai po brolio
mirties kreiptis į Jėzų gal kiek ir grubokais žodžiais, slepiančiais priekaištą: Viešpatie,
jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Tiesa, ji tuojau pat su pasitikėjimu
pridėjo: Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos.
Tą patį
kartoja ir atėjusi pas Jėzų antroji sesuo, Marija, ir kaip tik čia verta atkreipti
dėmesį į vieną, sakyčiau, iš pirmo žvilgsnio, natūralų dalyką, kuris, tačiau, byloja
apie tą reikšmę, kurią Jėzus teikia asmeninei draugystei.
- Kur jį palaidojote?-
teiraujasi Jėzus.
- Viešpatie, eik ir pažiūrėk…
Kaip tik tada, einant
prie kapo, Jėzus pravirksta.
Iš tiesų pakanka tų ašarų, to nesuvaldomo verksmo.
Dievas, verkiantis dėl savo draugo mirties, neslepiantis savo jausmų, nesigėdijantis
parodyti žmogiškumo, įtikina kur kas labiau, nei Dievas, prikeliantis tą, kuris jau
buvo miręs prieš ketvertą dienų. Sakyčiau, jog tos Viešpaties ašaros yra tikrai didelis
stebuklas.
- Štai kaip jis jį mylėjo,- komentuoja susirinkusieji į laidotuves.
Dar
prieš tai evangelistas rašo, jog, kalbėdamas su Marija, Jėzus susigraudino, ir prie
Lozoriaus kapo Jis taip pat atėjo, šluostydamasis ašaras. Jo elgesys ir Jo žodžiai
mums liudija, kad Dievas visuomet yra kartu su mumis liūdesio valandomis, mūsų priešinimesi
skausmui, mūsų proteste prieš mirtį.
Kristus nepritaria blogiui, Jis nenori
išlikti sausomis akimis, stovėdamas su mumis prie kapo. Jis myli žmones taip žmogiškai,
kad galima tikėtis Jo dieviškos pagalbos.
Su tokiu nusiteikimu Jėzus ir atėjo
prie Lozoriaus kapo.
- Nuriskite akmenį!- liepia Jėzus.
- Viešpatie,
jau dvokia. Jau keturios dienos, kai jis miręs,- įspėja Morta.
Šis dvoko priminimas
nėra kažkas labai kraupaus. Šioje situacijoje nesunkiai įžvelgiama ir teologinė prasmė.
Viešpats
stovi prie savo brangiausio kūrinio – žmogaus – kapo… Apie žmogų Šventasis Raštas
sako, kad baigęs kūrimo darbą, Viešpats matė visa, ką buvo padaręs ir visa buvo labai
gera. Dabar Dievas susiduria su savo kūriniu, kuris nuo tos akimirkos, kai liovėsi
kalbėjęs su Dievu ir atmetė Jo meilę, pasuko degradacijos, mirties ir nuodėmės keliu.
Lozorius, Viešpaties draugas, įkūnija visos žmonijos būseną: Jau dvokia…
Jėzus
galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir
kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule.
Šis valdingas
kvietimas yra skirtas kiekvienam iš mūsų. Kristus nesutinka su mūsų kapais, kuriuose
palaidojame save, su mūsų gyvenimu mirties šešėlyje, mūsų susitaikymu su mirties kultūra.
Jis mus provokuoja, kviečia išeiti iš kapo. Mes privalome išeiti iš kalėjimo, kuriame
savanoriškai užsidarėme, pasitenkindami dirbtiniu savo susikurtu gyvenimu, neturinčiu
idealų, nevertinančiu moralinių iššūkių, be tikrųjų vertybių ir noro žvelgti aukštyn.
Dievas
niekuomet nesutiks su tuo, nes mes esame Jam brangūs, esame Viešpaties draugai…