Vatikano Valstybės sekretorius kardinolas Bertone lankosi Armėnijoje

Vatikano Valstybės sekretorius kardinolas Tarcisio Bertone lankosi Armėnijoje. Jo kelionė turėjo prasidėti jau sekmadienį, tačiau pirmadienį buvo pranešta, kad dėl šiomis dienomis Armėnijoje vykusių neramumų ir šalyje paskelbtos nepaprastosios padėties, kelionė atidedama. Vis dėlto, kardinolas nusprendė keliauti ir nuo antradienio popietės jis jau yra Armėnijoje. Vatikano Valstybės sekretoriaus vizitas Armėnijoje truks iki ketvirtadienio vidudienio. Kardinolas Bertone susitiks su Armėnijos Apaštališkosios Bažnyčios vadovais, su nedidele katalikų bendruomene ir su Armėnijos valstybės ir vyriausybės vadovais. Ketvirtadienį kardinolas iš Jerevano keliaus į Azerbaidžano sostinę Baku ir ten lankysis iki sekmadienio, kovo 9 dienos.

Pirmąją vizito Armėnijoje dieną kardinolas Bertone pradėjo susitikimu su Armėnijos Apaštališkosios Bažnyčios katolikosu Karekinu II ir bendra malda jo katedroje, Ečmiadzine prie Jerevano. Po pietų kardinolas Bertone susitiko su Armėnijos premjeru Seržu Sargsianu. Paskutinis antradienio programos įvykis – iškilminga vakarienė, kurią svečio garbei surengė armėnų katolikosas.

Trečiadienio rytą numatytas kardinolo susitikimas su užsienio reikalų ministru Vartanu Oskanianu. Likusią dienos dalį kardinolas praleis su Armėnijos katalikų bendruomene – aplankys prieš daugiau kaip metus mirusio buvusio Armėnijos katalikų vadovo vyskupo Nerseso Der Nersessiano kapą, aukos Mišias katalikų išlaikomos ligoninės koplyčioje, vadovaus Mišparams katalikų katedroje.



Ketvirtadienį, prieš išvykdamas iš Armėnijos, kardinolas Tarcisio Bertone susitiks su prezidentu Robertu Kočarianu.

Oficialiame pranešime apie prasidėjusią kardinolo kelionę pažymima, kad kelionės programa gali keistis, priklausomai nuo padėties Armėnijoje.



* * *



Armėnai didžiuojasi savo krikščioniška istorija. Krikščioniška valstybe Armėnija tapo 301 metais, tai yra 12 metų anksčiau negu imperatorius Konstantinas įteisino krikščionybę Romos imperijoje. Dauguma armėnų priklauso senajai Apaštališkajai Armėnijos Bažnyčiai, priklausančiai Rytų Ortodoksų Bažnyčių grupei, susiformavusiai dėl penktame amžiuje Chalkedono susirinkime iškilusių nesutarimų. Katalikų Bažnyčiai priklauso tik apie pusantro šimto tūkstančių Armėnijos gyventojų, tai yra mažiau negu penki procentai. Žymiai daugiau armėnų katalikų gyvena diasporoje.



Pasak tradicijos, krikščionybė Armėnijoje buvo skelbta jau apaštalų laikais. Pirmieji Kristaus skelbėjai Armėnijoje buvę apaštalai Baltramiejus ir Tadas. Tačiau galutinai krikščionių tikėjimas įsitvirtino 301 metais, kuomet krikštą priėmė tuometinis Armėnijos karalius Tiridatas ir visas jo dvaras. Armėnijos pavertimo krikščioniška šalimi nuopelnas priskiriamas šv. Grigaliui Švietėjui, kuris iki mūsų dienų yra garbinamas ir kaip šventasis, ir kaip krikščioniškos armėnų tautos patriarchas.

Armėnų Apaštališkąją Bažnyčią sudaro du patriarchatai vadinami katolikosatais: senais Ečmiadzino, esantis pačioje Armėnijoje, ir kitas – Kilikijos katolikosatas, iki dvidešimtojo amžiaus pradžios buvęs Kilikijoje, dabartinės Turkijos teritorijoje, o vėliau perkeltas į Libaną. Sosto perkėlimas į Libaną įvyko skaudžiausiu armėnų tautos istorijos laikotarpiu – pirmojo pasaulinio karo metais. Kaip žinoma, iki pirmojo pasaulinio karo pradžios, senosios armėnų valstybės teritorija buvo padalinta į dvi dalis: viena įėjo į Rusijos, kita į turkų Osmanų imperijos sudėtį. Bandydami užgniaužti prasidėjusį armėnų nacionalinio atgimimo judėjimą, 1915 metais turkai pradėjo masiškas armėnų deportacijas, kurių metu žuvo šimtai tūkstančių žmonių.



Katalikų Bažnyčios ir Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios artimi ekumeniniai santykiai buvo užmegzti prieš keturis dešimtmečius, kai pirmą kartą susitiko Popiežius Paulius VI ir katolikosas Vaskenas I. 2000 metų lapkričio mėnesį susitikę katolikosas Karekinas II ir popiežius Jonas Paulius II pasirašė bendrą deklaraciją, skelbiančią, jog abi Bažnyčios išpažįsta tą patį tikėjimą į “vieną triasmenį Dievą”, “į Viešpatį Jėzų Kristų”, kad abi tiki “vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią”. Pareiškime buvo taip pat tvirtinama, jog abi Bažnyčios švenčia tikrą Eucharistiją, teikia tikrus sakramentus, yra išlaikiusios apaštališkąją įpėdinystę ir turi teisėtus kunigus. Kitaip tariant, nėra teologinių kliūčių vienybės atkūrimui. (jm)