Bendroji audiencija: Leonas Didysis

Popiežius Benediktas XVI tęsia Bažnyčios Tėvų, „iš toli šviečiančių šviesulių“, pristatymą bendrosiose audiencijose ir šio trečiadienio audiencijoje kalbėjo apie popiežių Leoną Didįjį, kuriam 1754 metais popiežius Benediktas XIV suteikė „Bažnyčios daktaro“ titulą. Leono Didžiojo pontifikatas truko nuo 440 iki 461-ųjų.

Leonas Didysis tikrai buvo vienas iš didžiausių popiežių, - sakė Šventasis Tėvas, pabrėžęs, kad Leonas Didysis labai prisidėjo prie Apaštalų Sosto Romoje autoriteto ir prestižo sustiprinimo. Neatsitiktinai vėliau Leono vardą pasirinko dar 12 pontifikų.

Leonas Didysis taip pat yra pirmasis popiežius, kurio pamokslai, skirti tikintiesiems, pasiekė mūsų laikus ir verčia spontaniškai pagalvoti apie dabartines trečiadienio audiencijas, pastaraisiais dešimtmečiais tapusias įprastiniu popiežiaus susitikimo su tikinčiaisiais būdu.

430 metais, - tęsė popiežius Benediktas XVI, - Leonas tapo Romos Bažnyčios diakonu ir su laiku įgijo joje reikšmingą vaidmenį. Todėl 440 metais Vakarų imperiją valdžiusi Galla Placidia pasiuntė Leoną į Galiją, kurioje tuomet susiklostė nerami situaciją, su taikos misija. Būtent misijos Galijoje metu Leoną pasiekė žinia, kad mirė popiežius Sikstas III ir kad jis yra išrinktas jo įpėdiniu. Leonui grįžus iš Galijos, 440 metų rugsėjo 29 dieną buvo surengtos apeigos, po kurių naujasis popiežius oficialiai pradėjo savo 21-ių metų pontifikatą. Jam mirus 461 metais, buvo palaidotas greta apaštalo Petro. Šiandien Leono Didžiojo relikvijos saugomos viename iš šv. Petro bazilikos altorių.

Laikai, kada gyveno popiežius Leonas, buvo labai sunkūs, - sakė popiežius Benediktas XVI. –Besikartojančios barbarų invazijos, Vakaruose nuolatos silpnėjantis imperatoriaus autoritetas, ilga socialinė krizė privertė Romos vyskupą prisiimti svarbų vaidmenį visuomeniniuose ir politiniuose įvykiuose.

Ypač nuskambėjo vienas 452-ųjų metų epizodas, kada popiežius, kartu su delegacija, Mantujos mieste susitiko su Atila, galingu hunų vadu, ir atkalbėjo jį nuo invazijos, jau nusiaubusios Italijos šiaurę, į pietinius Italijos regionus. Šis įvykis žmonių atmintyje liko ilgam ir dar labiau padidino Romos Sosto svarbą.

Su tokia pat drąsa, bet ne taip sėkmingai, po trejų metų Leonas bandė sustabdyti Genzericho vadovaujamus vandalus, 455 metų pavasarį. Vandalai užėmė neginamą Romos miestą ir plėšė jį dvi savaites, Leonui galint tik stebėti. Vis dėlto Leonas išsiderėjo, kad Romos miestas nebus padegtas ir kad nebus nuniokotos šv Petro, šv. Pauliaus ir šv. Jono bazilikos bei kad jose prisiglaudę Romos gyventojai nebus liečiami.

Leoną pažįstame taip pat iš jo nuostabių, puikia ir aiškia lotynų kalba parašytų pamokslų. Šiuose tekstuose atsiskleidžia popiežiaus didybė, jo tarnavimas tiesai ir meilei. Iš jų matome, kad popiežius mokėjo būti arti Romos miesto žmonių, kenčiančių nuo skurdo ir plėšimų, gyvenančių gilios imperijos krizės metu. Leonas skatino ir organizavo karitatyvinius darbus artimui, susiejo pasninkavimo praktiką su išmalda. Leono pamoksluose ypač pabrėžiama, kad krikščioniška liturgija nėra tik praeities įvykių atminimas, tačiau neregimos realybės aktualizavimas ir veikimas tikinčiojo gyvenime „dabar“, esamu laiku. Šis mokymas tinka ir mums.

Leono rankai priklauso svarbus dokumentas, pasiųstas į Chalcedono Susirinkimą, vykusį 451 metais ir sprendusį teologines kontraversijas apie Kristaus prigimtį. Šiame svarbiame doktrininiame tekste Leonas išpažino tikėjimą, kad Kristus yra Dievas ir žmogus tuo pat metu, „svetimas nuodėmei, bet ne žmonių giminei“.

Iš šio ir iš kitų tekstų, iš įvairių veiksmų taip pat matome, kaip Leonas suvokė savo, kaip apaštalo Petro įpėdinio, išskirtinį vaidmenį bei atsakomybę tiek Romos imperijos vakarinėje, tiek rytinėje dalyje. Šis vaidmuo buvo skirtas visos Kristaus Bažnyčios vienybei, toks pat popiežiaus vaidmuo išlieka ir šiandien. (rk)