Popiežiaus kalbos prieš sekmadienio vidudienio maldą santrauka

Prieš vidudienio maldą sakytoje kalboje popiežius komentavo IV Gavėnios sekmadienio Evangelijos skaitinį apie aklojo pagydymą. Gavėnios sekmadieniais liturgija mus veda krikšto keliu,- sakė popiežius, primindamas, kad nuo pat pirmųjų Bažnyčios istorijos amžių Gavėnia buvo katechumenų rengimosi krikštui metas, užsibaigiamas krikštu Velykų nakties liturgijoje. Prieš savaitę Mišių Evangelijoje Jėzus samarietei pažadėjo „gyvojo vandens“ dovaną; šį sekmadienį pagydydamas neregį, Jėzus save vadina „pasaulio šviesa“; ateinantį sekmadienį, prikeldamas iš numirusių savo bičiulį Lozorių, Jėzaus sakys, jog jis yra „prisikėlimas ir gyvenimas“. Vanduo, šviesa ir gyvenimas,- sakė popiežius,- tai krikšto simboliai. Tai simboliai sakramento, kuriuo tikintieji „panardinami“ Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinyje, išvaduojami iš nuodėmės vergijos ir apdovanojami amžinuoju gyvenimu.

Trumpam sustokime prie šio sekmadienio pasakojimo apie aklą gimusį žmogų,- kalbėjo popiežius. Jėzaus mokiniai, pagal to meto įsitikinimus, neabejojo, kad neregystė yra nuodėmės pasekmė. Jėzus su šituo prietaru nesutinka: „Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai“ (Jn 9, 3). Kokia paguoda mums šitie žodžiai! Matydamas netobulą kenčiantį žmogų, Jėzus neklausia ar jis nusidėjęs, bet jį pagydo.

Jėzus atėjo į pasaulį atskirti akluosius, kuriuos įmanoma pagydyti, nuo tų, kurie mano esą sveiki ir nesileidžia gydomi. Tai svarbu žinoti ypač šiandien, kai žmonės nepaprastai stipriai gundomi susikurti ideologinio tikrumo sistemą; kai ne tik ateizmas ar laicizmas, bet net ir religija tampa tos sistemos dalimi ir žmogus pasidaro aklas dėl savo egoizmo.

Broliai ir seserys, leiskime, kad Jėzus mus pagydytų ir duotų mums Dievo šviesos,- ragino popiežius. Išpažinkime savo aklumą, savo trumparegystę ir ypač išdidumą, kurį Šventasis Raštas vadina „didžiąja nuodėme“. Tepadeda mums Švenčiausioji Mergelė Marija, pasauliui patekėjusios tikrosios šviesos Motina. (jm)