Vestminsterio arkivyskupas kviečia reaguoti prieš įstatymo projektą, leidžiantį kurti žmogaus ir kitų gyvūnų hibridinius embrionus

Anglijos ir Velso katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Cormac Murphy – O‘Connor, Vestminsterio arkivyskupas, paskelbė viešą laišką, kuriame kviečia tikinčiuosius reaguoti į šiuo metu Anglijos parlamente svarstomą įstatymą, reglamentuojantį apvaisinimą ir elgesį su žmogaus embrionais.

Šis įstatymo projektas, jau nagrinėtas Lordų rūmuose, o dabar keliausiantis į Atstovų rūmus, liberalizuoja su žmogaus embrionais susijusius mokslinius tyrimus ir net leidžia kurti hibridinius žmogaus ir kitų gyvūnų embrionus. Antai, priimtas naujas įstatymas panaikintų biologinių tėvų teises į embrioną, kitaip tariant, jį atiduotų tik tyrėjų valiai.

Tokio pobūdžio tyrimai neišvengiamai turi moralinę dimensiją, liečia svarbius bioetikos klausimus, yra susiję su pagarba žmogaus orumui, todėl jie rūpi ir Bažnyčiai, liečia visų krikščionių nuostatas.

Bažnyčia yra įsitikinusi, kad žmogaus embrionas kaip toks jau turi savyje pamatinę „žmogiškumo“ dimensiją, todėl jis nėra ir negali būti prilyginamas eilinei tyrimų medžiagai, su kuria galima elgtis kaip tik norima. Pavertus tokią nuostatą praktika, reikia riboti embrionų tyrimus, visų pirma tuos, kurie baigiasi embrionų sunaikinimu. Hibridinių embrionų kūrimas taip pat pažeidžia žmogiškumo dimensiją. Kyla daug klausimų – ar hibridinis embrionas dar tebėra“ žmogaus“? Ar niekam nekils pagundų jo „užauginti“? Ar mes tikrai niekuo nerizikuojame degindami specifines ribas tarp žmonių ir gyvūnų pasaulių?

Debatai ir kova dėl žmogaus embriono statuso vyksta jau seniai, katalikų Bažnyčia juose, bet ne tik ji, atstovauja požiūrį, pagal kurį žmogaus embrionas yra „žmogiška būtybė“ ir tas „žmogiškumo“ statusas turi būti gerbiamas nuo pat pradžių. Kita pusė užima priešingą poziciją – žmogaus embrionas, nepasiekęs tam tikros išsivystimo stadijos, neturi jokio išskirtinio ir saugotino statuso.

Kova vyksta ir ideologiniame lygmenyje. Žmogaus embrionų tyrimų šalininkai tvirtina, jog vadovaujasi „tik mokslu“, nors iš tiesų už jų mokslinių projektų slypi tam tikra antropologinių, kultūrinių ar filosofinių nuostatų visuma, kurios anaiptol nėra nekritikuotina. Dažnai yra panaudojamas klaidinantis argumentas, kad embrionų tyrimai juos sunaikinant yra vienintelis kelias pasiekti nuostabių ir daugybę gėrio žmonijai atnešiančių rezultatų, kad kitų alternatyvų nėra. Tačiau patirtis rodo, jog yra. Paskutinis plačiai nuskambėjęs pavyzdys: jau įrodyta galimybė kamieninių ląstelių gauti ne tik iš žmogaus embrionų, bet netgi galimybė sukurti analogiškų savybių ląsteles perprogramuojant, pavyzdžiui, odos ląsteles.

Taip pat neretai galima rasti klaidingų kaltinimų dėl tariamo Bažnyčios obskurantizmo: jos priešinimasis žmogaus embrionų tyrimams sugretinamas su priešiškumu visam mokslui, visiems bet kokiems ląstelių tyrimams. Tačiau ne kartą ir pats popiežius yra pareiškęs, kad jis palaiko ir drąsina visus tyrimus, kurie gali padėti žmonėms, su sąlyga, kad tiems tyrimams nėra aukojamas pats žmogus. Todėl Bažnyčia sveikino tuos tyrimus ir tas technologijas, kurios kamieninių ląstelių srityje nereikalauja embriono sunaikinimo. (rk)