Trečiasis Gavėnios sekmadienis

Taigi jis užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą.
Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti“. (Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.) Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.) Jėzus jai tarė:
Jei tu pažintum Dievo dovaną
ir kas yra tas, kuris tave prašo:
'Duok man gerti',
rasi pati būtum jį prašiusi,
ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“
Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“ Jėzus atsakė:
„Kiekvienas, kas geria šitą vandenį,
ir vėl trokš.
O kas gers vandenį, kurį aš duosiu,
tas nebetrokš per amžius,
ir vanduo, kurį jam duosiu,
taps jame versme vandens,
trykštančio į amžinąjį gyvenimą“.
Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai“. Jėzus atsiliepė: „Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia“. Moteris atsakė: „Aš neturiu vyro“. Jėzus jai tarė: „Gerai pasakei: 'Neturiu vyro', nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei“. Moteris atsiliepė: „Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti“. Jėzus atsakė:
„Moterie, tikėk manimi,
jog ateis valanda,
kada garbinsite Tėvą
ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje.
Jūs garbinate, ko nepažįstate,
o mes garbiname, ką pažįstame,
nes išganymas ateina iš žydų.
Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, –
kai tikrieji garbintojai
šlovins Tėvą dvasia ir tiesa.
Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško.
Dievas yra dvasia,
ir jo garbintojai
turi šlovinti jį dvasia ir tiesa“.
Moteris jam sako: „Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas (tai yra Dievo Pateptasis – Kristus) . Atėjęs jis mums viską paskelbs“. Jėzus jai taria: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“
Tuo metu sugrįžo jo mokiniai ir nusistebėjo, kad jis šnekučiuoja su moterimi. Vis dėlto nė vienas nepaklausė: „Ko iš jos nori?“ arba: „Apie ką su ja kalbi?“ O moteris, palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“ Ir žmonės iš miesto ėjo pas jį. Tuo tarpu mokiniai ėmė raginti: „Rabi, pasistiprink!“ O jis atsiliepė: „Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote“. Tada mokiniai pradėjo vienas kitą klausinėti: „Nejaugi kas atnešė jam valgyti?“ Bet Jėzus tarė:
„Mano maistas –
vykdyti valią to, kuris mane siuntė,
ir baigti jo darbą.
Argi jūs nesakote:
'Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis'?
Štai sakau jums:
pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus –
jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai.
Jau pjovėjas uždarbį gauna
ir renkasi vaisių amžinajam gyvenimui,
kad lygiai džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas.
Teisingai priežodis sako:
'Vienas pasėja, kitas nupjauna'.
Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus,
į kurį jūs neįdėjote darbo.
Kiti pasidarbavo,
o jūs įstojote į jų darbą“.
Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters liudijimo: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi“. Atėję samariečiai prašė jį pasilikti pas juos, ir jis ten pasiliko dvi dienas. Dar daugiau žmonių įtikėjo dėl jo pamokslų. O moteriai jie pasakė: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas“. (Jn 4, 5-42)

GYVYBĖS ŠALTINIS, Mons. Adolfas Grušas:

Samarietei iš tiesų reikėjo ne vien vandens, bet taip pat ir kitų dalykų, nors ji apsimetė to nesuprantanti ir nenorėjo pripažinti.

Prie šulinio ji atėjo vidurdienį, kaitriai svilinant saulei. Tuo laiku Palestinoje būna labai karšta, ir dauguma gyventojų sėdi savo namuose, ieškodami pavėsio. Veikiausiai jai buvo nepatogu prieš vietinius, žinojusius apie jos gyvenimo būdą, todėl ji ir pasirinko tokį laiką, kai yra mažiausiai galimybių susitikti kitus žmones.

Prie šulinio ji rado sėdintį ištroškusį vyrą, išvargintą kelionės, išalkusį ir neturintį netgi jokio indo, kuriuo jis būtų galėjęs pasisemti vandens.

Tačiau Jėzui iš tiesų irgi reikėjo ne vandens. Jis troško numalšinti atėjusios vandens semtis moters dvasinį troškulį, apie kurį nekalbame, bet kuris kankina žmogų ir išvargina kur kas labiau, nei įmanoma įsivaizduoti.
Šiame susitikime Jėzus naudoja savo įprastą taktiką. Jis veda savo klausytoją prie tikro jos poreikio suvokimo, paskui savo klausimais pagilina tą jausmą, leidžia pajusti, ko iš tiesų žmogui trūksta, apnuogina visą vidinį skurdą, kad pats žmogus išsakytų, ko jam iš tiesų reikia.
Jei tu pažintum Dievo dovaną…
Panašiai Išganytojas turėtų prabilti ir prie mūsų gyvenimo šulinio:
- Jei tu žinotum, ko iš tiesų tau reikia…
Privalome suvokti, kad mums reikia ne to, ką kasdien perša reklamos ir vyraujančios mados. Turime gerai įsisąmoninti, ko reikia, kad būtume žmonėmis, kad būtume bent kiek geresni krikščionys…

Deja, mes pernelyg dažnai ieškome nenaudingų dalykų, kuriais pridengiame savo tikrus poreikius, atsiribojame nuo gyvenimo esmės.

Pasitenkiname plaukdami paviršiumi, kad nekalbėtume apie tai, kas būtina.
Mums reikia Dievo, bet tuo pat metu bijome tai pripažinti.

Ilgimės švelnumo, tačiau užsidedame griežtumo kaukę.
Mums reikia klausytis, tačiau kalbame be perstojo.

Trokštame būti mylimi, norėtume susilaukti dovanos, mums reiktų Viešpaties artumo, tačiau vis delsiame ištarti lemiamą žodį, kupiną ilgesio ir vilties:
- Viešpatie, duok man to vandens, kad nebetrokščiau…
Šių žodžių Jėzus laukė iš samarietės lūpų, tuos pačius žodžius Jis tikisi išgirsti ir iš mūsų. Tik tada, kai patys suvokiame, ko mums reikia, kai jaučiamės nepatenkinti ir tai pripažįstame, mes galime atsiverti Dievo malonei.

Samarietė kalba apie vandenį, tačiau Viešpats duos jai kitokio vandens, kuris ne tik guodžia, bet drauge ir ramina žmogaus ilgesį.

Vieną kartą paragavę šio vandens, paties Viešpaties Jėzaus, mes daugiau nebeieškosime kitų šulinių, norėdami numalšinti savo dvasios troškulį.
Gali atrodyti keista, tačiau tokiu atveju esame vedami iš įsivaizduotų iliuzijų pasaulio prie tikrųjų vertybių.
Vanduo, kurį jam duosiu, taps versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą…
Tai versmė, esanti mumyse. Ji yra kiekviename Kristų priėmusiame žmoguje. Mums nebereikia eiti kažkur kitur, ieškant ir maldaujant pagalbos. Gyvybės šaltinis yra mumyse.
Belieka tik užduoti vieną klausimą sau patiems: kažin, ar Dievui lengviau išgauti vandenį iš uolos, kaip tai buvo izraelitų kelionės per dykumą metu, ar išlaisvinti žmogaus širdį, kad iš jos trykštų gyvasis vanduo?…