Kardinolo Kasper sveikinimai Ekumeninei Bažnyčių tarybai

Kardinolas Walter Kasper, Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas, pasiuntė sveikinimo laišką Ekumeninės Bažnyčių tarybos generaliniam sekretoriui Samuel Kobia, per jį pasveikindamas visą Ekumeninę Bažnyčių tarybą su 60 metų gyvavimo sukaktimi.

Vienomis kalbomis vadinama Ekumeninė Bažnyčių taryba (CEE), o kitomis kalbomis - Pasaulinė Bažnyčių taryba (WCC) šiais metais mini 60 metų „gimtadienį“.

1948 metais iš 44 kraštų atvykę ir 147 įvairioms Bažnyčioms atstovaujantys delegatai Amsterdame, Olandijoje, susirinko į pirmąjį visuotinį susirinkimą, kuriame rugpjūčio 23 dieną Ekumeninė Bažnyčių taryba ir buvo įsteigta. Tarpbažnytinio bendradarbiavimo patirčių buvo jau ir ankščiau. Antai, II Pasaulinio karo metais veikė kelių Bažnyčių įsteigti komitetai, kurie tuo metu padėjo karo belaisviams ir pabėgėliams, dar anksčiau gyvavo ekumeniniai sąjūdžiai. Šios bendros patirtys buvo reikšmingos naujos tarpbažnytinės organizacijos įkūrimui.

Amsterdamo susitikime dalyvavo anglikonų, daug ortodoksų, beveik visų protestantiškų Bažnyčių atstovai. Tačiau tarp steigėjų nebuvo Romos katalikų, nei Rusijos ortodoksų Bažnyčių.

Pirmasis Ekumeninės Bažnyčių tarybos generalinis sekretorius Willem Visser‘t Hooft, kalvinistų teologas ir pastorius, pabrėžė, jog Ekumeninės Bažnyčių tarybos tikslas nėra „superbažnyčios“ sukūrimas, tačiau susitaikymas, vienybė, tuo pat metu gerbiant kiekvieno skirtingumą.

Viena vertus, per tris dešimtmečius ši ekumeninė iniciatyva stipriai plito. Organizacija pasipildė daug naujų narių Bažnyčių iš rytų Europos ir iš po kolonizacijos nepriklausomybę gavusių naujų valstybių, ypač iš Afrikos. 1961 metais Ekumeninės Bažnyčių tarybos nare tapo Rusijos ortodoksų Bažnyčia, o po Vatikano II Susirinkimo su šia Taryba glaudžius ryšius užmezgė ir iki šiol palaiko Romos katalikų Bažnyčia.

Antra vertus, greta pakylėjimo epizodų bei neabejotinų pasiekimų netrūko ir kontraversijų. Antai, praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje nuo Ekumeninės Bažnyčių Tarybos, išsiskyrus vizijoms dėl evangelizavimo, nutolo evangelikų Bažnyčios. Vienais atvejais Tarybos narės Bažnyčios turi tarpusavyje įsisenėjusių istorinių nesutarimų, kitais - turi sunkumų priimti vieningą poziciją, kai jų pačių istorinės tradicijos, liturginės apeigos ir teologinės nuostatos tokios skirtingos. Pavyzdžiui, daug diskutuota dėl vyskupo institucijos, kurios vienose Bažnyčiose nėra ir kuri kitose Bažnyčiose yra struktūrinis elementas. Pastaraisiais metais, kaip neseno apsilankymo Romoje metu sakė Ekumeninės Bažnyčių tarybos generalinis sekretorius pastorius Kobia, daug ginčų kilo ir kyla dėl moralinių nuostatų, kurių atžvilgiu liberalesnės pakraipos Bažnyčios nesijaučia galinčios sutikti su konservatyvesnėmis ir atvirkščiai. Dėl visų šių dalykų Ekumeninei Bažnyčių tarybai praėjusio dešimtmečio pabaigoje teko įveikti nemenką institucinę krizę.

Šiuo metu Ekonominė Bažnyčių taryba yra jau 349-ių Bažnyčių, judėjimų, bendruomenių draugija, geografiškai apimanti daugiau nei šimtą valstybių. Jos narėms priklauso virš 500 milijonų krikščionių, kurių dauguma, beje, gyvena nebe Europoje ar Šiaurės Amerikoje, bet Azijoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje. Akivaizdu, kad Ekonominė Bažnyčių taryba viena iš svarbiausių dabartinių ekumeninių iniciatyvų.

Kardinolo Kasper sveikinimo laiške pažymima, kad ekumenizmas stiprėja ir tampa vis didesnio krikščionių skaičiaus įsitikinimu. Visų krikščionių pareiga yra pilnos ir regimos tarpusavio vienybės atkūrimas. (rk)