Toliau ruošiamasi musulmonų delegacijos vizitui Vatikane

Balandžio pradžioje turėtų įvykti pirmieji susitikimai tarp musulmonų ir Šventojo Sosto atstovų, kuriuose bus derinamas musulmonų delegacijos susitikimas su popiežiumi. Tai turėtų būti iš tiesų reikšmingas įvykis krikščionių ir musulmonų santykiuose.

Verta trumpai prisiminti įvykių chronologiją. 2006 metų rugsėjo 12 dieną popiežius Benediktas XVI Regensburgo universitete, Vokietijoje, perskaitė plačiai nuskambėjusią paskaitą. Nors joje buvo paliesta daug temų ir pirmiausia kalbama apie krikščionybės ir vakarų kultūros sąveiką, Šventasis Tėvas taip pat citavo seną istorinį tekstą, kuriame vienas istorinis personažas susiejo islamą su prievarta. Žiniasklaidai, ypač musulmoniškuose kraštuose, ištraukus citatą iš konteksto, pristačius ją kaip paties popiežiaus, tad ir visų katalikų nuomonę, į ugnį įpylus antikrikščioniškos retorikos, įvairiose valstybėse buvo surengtos masinės musulmonų manifestacijos, popiežius apkaltintas musulmonų įžeidimu ir negerbimu. Žinoma, dėl tokios įvykių eigos galima tik apgailestauti. Laimei, tai nebuvo vienintelė reakcija. Praėjus mėnesiui 38 musulmonų eruditai, dvasininkai, bendruomenių lyderiai paskelbė viešą laišką popiežiui, kuriame argumentuotai pateikė savąjį požiūrį į religijos, prievartos ir proto santykį. Taip netikėtai susidarė prielaidos „proto dialogui“ tarp krikščionių ir musulmonų.

Praėjus dar metams, 2007 metų spalio viduryje, buvo publikuotas dar vienas viešas musulmonų laiškas, šį kartą pasirašytas jau 138 žinomų musulmonų pasaulio asmenų. Jis buvo adresuotas popiežiui Benediktui XVI, bet taip pat ir kitų krikščioniškų konfesijų vadovams. Šiame antrajame laiške išplėtojamas pirmojo laiško baigiamasis pasiūlymas: grįsti musulmonų ir krikščionių santykius dviem didžiaisiais įsakais, vienokia ar kitokia formuluote randamais Korane ir Biblijoje – įsaku mylėti Dievą ir įsaku mylėti artimą. Ne atsitiktinai 138 musulmonų laiško titulinė antraštė yra „Bendras žodis tarp jūsų ir mūsų“.

Kalbant apie šį laišką, reikia pridurti, jog 138-i jį pasirašę musulmonai priklauso įvairioms islamo atšakoms ir teologinėms mokykloms, dalis jų yra akademinės aplinkos žmonės, dalis – aukščiausio rango dvasininkai ar įtakingi lyderiai. Kitaip tariant, pasirašymas byloja apie nepaprastai platų konsensusą, gana netikėtą, atsiminus, jog kai kur šių islamo atšakų nariai tarpusavyje yra istoriškai ir politiškai susipriešinę. Tačiau galbūt būtent dėlto laiško reikšmė tik didėja.

Atsakymo į musulmonų laišką nereikės ilgai laukt, tai prie Vatikano Radijo mikrofonų patvirtino kardinolas Jean Louis Tauran, Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pirmininkas. 2007 metų lapkričio mėnesį buvo publikuotas trumpas kardinolo Tarcisio Bertone pasirašytas laiškas, kuriame pateikiamos kelios gairės tolimesnėms diskusijoms, Bažnyčios pusę atstovaujant islamo bei arabų studijose specializuotiems popiežiškiesiems institutams ir, taip pat, musulmonų laiško signatarų delegacija pakviesta apsilankyti Vatikane pas Šventąjį Tėvą.

Iki šiol labiau akcentavome oficialaus dialogo momentus, tačiau kiekvienas labiau pasidomėjęs nesunkiai ras dešimtis paskirų straipsnių, komentarų, autoritetingų laiškų turinio analizių, labiau kritinių ar daugiau optimistinių pastabų tiek iš krikščionių, tiek iš musulmonų pusės. Paminėtinas yra 300 krikščionių, tarp kurių daugiausia protestantų, bet taip pat keletas katalikų, teologų pasirašytas viešas atsakymas į 138-ių musulmonų laišką, išspausdintas 2007 metų lapkričio 18 dienos JAV dienraščio „New York Times“ numeryje. (Daug naudingų komentarų skaitytojas ras specialiai musulmonų laiškui skirtoje interneto svetainėje: http://www.acommonword.com).

Balandžio pradžioje Vatikane apsilankysianti musulmonų delegacija susitiks su Šventojo Sosto atstovais ir nustatys galimą susitikimo su popiežiumi Benediktu XVI datą, o taip pat aptars kaip ir kada surengti studijų seminarus, kuriuose dalyvautų tiek iškilūs musulmonų, tiek katalikų akademinės aplinkos atstovai.

Po daugybės susipriešinimo tarp krikščionių ir musulmonų epizodų, tiek praeityje, tiek mūsų dienomis, po popiežiaus paskaitos Regensburge prasidėjęs dialogas, neslepiant sunkumų ir skirtumų, yra precedento neturinti ir dideles viltis teikianti gera patirtis. (rk)