Pirmojo Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Tolomeo Gallio mirties 400 metinės

Vasario 3 dieną Como vyskupija Šiaurės Italijoje iškilmingai paminėjo pirmojo Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Tolomeo Gallio mirties 400 metines. Sukakties šv. Mišias Como katedroje aukojo popiežiaus Benedikto XVI valstybės sekretorius kardinolas Tarcisio Bertone.

Tolomeo Gallio buvo asmeninis kardinolo Giovan Angelo de Medici sekretorius, kai pastarasis 1559 metais buvo išrinktas popiežiumi Pijumi IV. Naujasis popiežius tuomet 24 metų amžiaus kunigą Gallio pakvietė tęsti tarnystę Apaštalų Soste. Gallio kuravo Šv. Sosto diplomatinę korespondenciją ir, nors amžiumi buvo labai jaunas tokioms pareigoms, pavyzdingas pareigingumas jam pelnė viso Popiežiaus dvaro pagarbą. Jaunam kunigui atsivėrę bažnytinės karjeros laiptai ilgainiui atvedė iki kardinolystės, kurią Pijus IV jam suteikė 1565 metais. Popiežiaus Pijaus V pontifikate (1566-1572) Gallio keletą metų buvo svarbios Susirinkimo ir Apeigų kongregacijos prefektas. Valstybės sekretoriumi, pirmuoju pagal dabartinę šių pareigybių sampratą, kardinolas Tolomeo Gallio tapo popiežiaus Grigaliaus XIII Boncompagni (1572-1585) pontifikate. Gallio praėjo eiti Valstybės sekretoriaus pareigas Bažnyčiai kritišku laikotarpiu, praėjus metams po garsiojo Lepanto jūrų mūšio. Šias pareigas jis ėjo 13 metų bendradarbiaudamas su svarbias reformas vykdžiusiu Grigaliumi XIII. Po šio pontifikato kardinolas Gallio pasitraukė iš aktyvios valstybinės veiklos, bet ėjo kitas atsakingas pareigas, kurių garbiausias, Kardinolų Kolegijos dekano, ėjo iki mirties 1907 metų vasario 3 dieną.

Kardinolą Tolomeo Gallio jo gimtajame mieste Como mena vyskupijos tikinčiųjų 1861 metais Como katedroje inauguruotas paminklas ir Gallio kolegija, paties kardinolo įsteigta 1573 metais, t.y. metus po skyrimo Popiežiaus Valstybės sekretoriumi, dar šiandien tebeveikianti pagal pirmykštę paskirtį – joje mokosi vargingų šeimų jaunimas.

Ankščiausius Vatikano Valstybės sekretoriato pėdsakus galima atsekti XV amžiaus pradžioje, popiežiaus Martyno V (1417-1431) pontifikate, kai užtinkami pirmieji Popiežiaus reikalų vedėjai, tvarkę įslaptintą Apaštalų Sosto diplomatinę korespondenciją ir kurie buvo vadinami „secretarii“ todėl, kad priklausė įstaigai, kuri vadinosi „Camera secreta“, kas išvertus reikštų „slaptas kambarys“. Sekretoriais anuomet būdavo skiriami žinomiausi laikmečio rašytojai, tiek italai, tiek kitų tautybių. Amžiams bėgant sekretorių svarba nyko ir jų vietoje iškilo kardinolo giminaičio, t.y. Kardinolo nepoto, figūra. Bet vėliau ir jos svarba laipsniškai mažėjo kol galop Grigaliaus XIV (1590-1591) pontifikate Popiežiaus asmeniniam sekretoriui priskiriama atsakomybė ir už Kardinolą nepotą. Maždaug tame laikotarpyje ir pradėjo ryškėti Valstybės sekretoriaus vaidmuo.

Popiežių sekretoriaus pareigybė, greta įvairių kitų Popiežiui Visuotinę Bažnyčią valdyti padedančių kurijos pareigybių, istoriškai užimdavo paskutiniąją vietą. Virš visų kitų bažnytinių dikasterijų ji iškilo prieš keturis dešimtmečius, Popiežiui Pauliui VI (1963-1978) įgyvendinus Kurijos reformą 1967 metais. Dabartinį Vatikano Valstybės sekretoriato pavidalą jai suteikė popiežius Jonas Paulius II 1988 metais Apaštališkąja Konstitucija „Pastor bonus“. Vatikano Valstybės Sekretoriatą sudaro du skyriai – bendrųjų reikalų ir santykių su valstybėmis. Pirmasis skyrius padeda Šv. Tėvui tvarkyti kasdienius Visuotinės Bažnyčios reikalus ir Popiežiaus santykius su kitomis Romos kurijos dikasterijomis – kongregacijomis, tarybomis, komisijomis ir kitomis su Apaštalų Sostu susijusiomis bažnytinėmis organizacijomis, tarp jų ir su Vatikano Radiju. Antrasis skyrius, - Santykių su valstybėmis, kuruoja Šv. Sosto ryšius su valstybėmis ir kitais tarptautinės teisės subjektais ir tarptautinėmis organizacijomis, iš viso su 177 pasaulio valstybėmis, taip pat su Palestinos Išsivadavimo Organizacija, Europos Bendrija ir Maltos Ordinu bei 26 tarptautinėmis Jungtinių Tautų ir nevyriausybinėmis organizacijomis. (sk)