Religinis identitetas, valdiški pinigai ir diskriminacija

Šios trys temos susipynė dabartiniuose debatuose, kurie vyksta vienos iš JAV valstijų, Kolorado, sostinėje Denveryje.

Pretekstu debatams tapo valstijos atstovų rūmams pateiktas potvarkio projektas (HB 1080), kuriame teigiama, jog karitatyvinėms organizacijoms, kurios lėšų savo veiklai gauna taip pat ir iš valdžios fondų, įdarbinant asmenis turi būti taikomi antidiskriminaciniai kriterijai, tarp jų – diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos ir religinių įsitikinimų draudimas.

Kitaip tariant, jei katalikiška šalpos ir humanitarinės pagalbos organizacija Caritas telktų personalą būtent katalikiško tikėjimo pagrindu, tada ji galėtų būti apkaltinta diskriminacija.

Tačiau čia ir iškyla prieštarą, kurią diecezijos leidinyje įvardijo Denverio arkivyskupas Charles Chaput: Caritas organizacija susikūrė ir veikia būtent dėl krikščioniško, katalikiško tikėjimo teikiamos motyvacijos vykdyti meilės darbus, o konkrečiai – padėti silpniausiems: ligoniams, neturtėliams, seneliams, kaliniams. Jei krikščioniško tikėjimo kriterijus tampa „diskriminacija“, yra giliai pažeidžiamas pats Caritas organizacijos motyvacijos šaltinis, Caritas būtų priverstas neigti tą savo religinį identitetą, dėl kurio būtent ir atsirado.

Arkivyskupas Chaput pabrėžė, kad Caritas teikia pagalbą atsižvelgdamas tik į vieną kriterijų – kad tos pagalbos asmeniui tikrai reikia, nepriklausomai nuo jo įsitikinimų ar socialinės kilmės. Pagalba yra teikiama nereikalaujant už tai tapti kataliku.

Faktiškai Caritas organizacijoje darbuojasi ar su ja bendradarbiauja taip pat ir nekatalikai, tačiau organizacijos branduolys, kuris labiausiai įsipareigoja karitatyvinėje veikloje ir prisiima atsakomybę už sprendimus, yra sudarytas iš tikėjimu motyvuotų asmenų. Krikščioniškam tikėjimui tapus diskriminaciniu kriterijumi, šis branduolys būtų išdraskytas. Ir jei taip nutiktų, tada Caritas geriausiu atveju transformuotųsi į sekuliarią labdarišką organizaciją, blogiausiu – sustabdytų savo veiklą, o nuo to nukentėtų labiausiai ne Bažnyčia kaip tokia, tačiau visi tie, kuriems ši organizacija vienaip ar kitaip padėjo.

Potvarkio, draudžiančio religinėms organizacijoms, gaunančioms lėšų taip pat iš valdiškų fondų, rinkti personalą atsižvelgiant į tikėjimą autoriai argumentuoja: jei nevyriausybinė organizacija priima pinigus iš valdžios, ji tampa kažkuo panaši į valdžios agentūrą, o pastarajai, pavyzdžiui, yra draudžiama teikti pirmenybę religiniu pagrindu.

Bet ar tikrai su valdžia socialinėje sferoje bendradarbiaujanti religinė organizacija tampa „valdžios agentūra“ ir nebegali laikytis kai kurių, būtent religinių kriterijų?

Denverio arkivyskupijos Caritas organizacijos vadovas Christopher Rose labai suabejojo tokia valdžios ir religinės organizacijos santykių interpretacija, pažymėdamas, kad jos nuosekli pasekmė būtų taip pat ir bet kokios privačios asociacijos, dirbančios viešajame sektoriuje ir daugiau ar mažiau lėšų gaunančios iš valdžios, pavertimas „valdžios agentūra“. Ar įvairių pilietinių iniciatyvų, pelno nesiekiančių, nevyriausybinių iniciatyvų autoriai, kurie savo projektų paraiškas pateikia taip pat ir valdiškiems fondams, su tuo sutiktų? Vargu ar galime pritarti, jog lėšų gavimas „nevaldišką“ organizaciją padaro „valdiška“.

Galima pridurti, kad aukščiau minėta interpretacija negerbia asociacijų autonomijos ir jas sutelkiančių motyvacijų specifikos. Šios interpretacijos perspektyvoje tampa nebeprasminga net kalbėti apie „valdžios ir religinių organizacijų bendradarbiavimą“, mat religinės asociacijos faktiškai taptų „valdiškomis“ ir kaip tokios – neturėtų teisės būti konfesinėmis. Už tokios interpretacijos, galų gale, glūdi toks valstybės ir religijos santykių modelis, kuris vengia pripažinti religijai viešą vaidmenį arba, kitaip tariat, verčią religingą žmogų viešoje erdvėje elgtis taip, tarsi būtų nereligingas.

Tačiau čia atsiduriame prieš kitą dilemą: visose demokratinėse konstitucijose yra užtikrinama religijos laisvė, kuri nėra teisė tik „tyliai“ turėti religinius įsitikinimus, bet taip pat juos viešai deklaruoti ir gyventi pagal juos bei kurti asociacijas. Tad problema gali būti performuluota ir taip: ar valdžia, kuri noriai bendradarbiauja socialinėje srityje su sekuliariomis nevyriausybinėmis organizacijomis, tačiau atsisako bendradarbiauti su religinėmis nevyriausybinėmis organizacijomis būtent dėl jų religinio pobūdžio - jų nediskriminuoja? Tuo pačiu religiniu pagrindu, kuriuo draudžiama diskriminuoti, pasikėsinant į religijos laisvę, ką taip pat pažymėjo ir Denverio arkivyskupas Chaput. (rk)