Ketvirtasis eilinis sekmadienis

Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė:
„Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.
Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo:
jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai:
jie bus vadinami Dievo vaikais.
Palaiminti persekiojami dėl teisumo:
jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus“. (Mk 5, 1-12)

„NEPATOGŪS“ ŽMONĖS, Mons. Adolfas Grušas:

Apie Kristaus palaiminimus jau yra pasakyta labai daug ir, tikriausiai, niekuomet nebus gana kalbėti apie tai, ką mes vadiname „Dangaus karalystės konstitucija“, tačiau šį kartą norėčiau trumpam stabtelti prie paskutinio palaiminimo, kuris kalba apie krikščionio kelią tikrai ne triumfą reiškiančiais žodžiais.

Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja, bei meluodami visaip šmeižia.
Jėzus tvirtina, kad tikras mokinys yra tas, kuris dėl Jo nebijo susidurti su panieka ir persekiojimais. Dar daugiau, buvimas tų paniekų ir persekiojimų taikiniu tampa „palaiminimu“, dėl kurio reikia“ džiūgauti“…

Iš tiesų skirtingumas nuo kitų labai dažnai tampa mūsų krikščioniško autentiškumo liudijimu. Mes esame „nepatogūs“ kitiems, nes, laikydamiesi Kristaus žodžių, neturime galimybės plaukti pagal srovę, pritarti tam, ką giria vis užeinančios mados. Mums sudėtinga besąlygiškai pritarti jėgos kultui, vyraujančiam triukšmui, veidmainystei, siekiui bet kokia kaina iškilti aukščiau kitų.

Mes esame „nepatogūs“…

Tiesa, ši situacija nereiškia, jog turėtume jaustis nusivylę savo padėtimi ar tikėtis pritarimo ir plojimų dėl mūsų gyvenimo stiliaus, atsieit, tegu visi mato, kokie esame geri ir tobuli…

Visa tai galime teisingai suvokti tik tada, jei apie tai kalbėsime Evangelijos kontekste.

„Nepatogių“ žmonių pasitaiko ne taip jau retai, tačiau ne kartą tai gana piktybiškai perkeliama į kitas gyvenimo sritis. Visuomet, kai priešinamasi bendrai nuomonei vien tik siekiant savanaudiškų tikslų, to niekada nebus galima pavadinti palaimą nešančiu ženklu.

Tai aktualu ir tikintiesiems…

Mes negalime reikalauti savo artimųjų dėmesio savo egoistiškiems tikslams, o paskui trokšti, kad jie ramiai išklausytų Evangelijos žinios, kur Viešpats kalba apie visiškai kitokius prioritetus. Žmonės nelengvai leidžiasi sutrukdomi vieną kartą, o ką jau ir bekalbėti, kai į juos kreipiamės kelis kartus, kalbėdami apie visiškai savyje nesiderinančius dalykus ir drauge mėgindami savyje suderinti tai, kas nesutaikoma.

Veidmainystė niekada negali būti palaiminga…

Kaip tik todėl atskiro pasvarstymo reikalauja ir visi tie į mus sviedžiami „neapykantos akmenys“, su kuriais susiduriame savo gyvenimo kelyje. Iš tiesų galima kalbėti apie „nepateisinamą neapykantą“, kurią patiriame dėl to, kad priklausome Kristui ir ja turime teisę didžiuotis. Drauge yra ir „teisėta neapykanta“, dėl kurios turėtume muštis krūtinėn.

Tai neapykanta, kurią užsitarnavome.

Neapykanta, dėl kurios turėtume nurausti iš gėdos…

Neapykanta ir persekiojimai nebūtinai skirti mums todėl, kad nešiojame krikščionio vardą. Gali būti, jog kiti sukyla prieš mus todėl, kad nesugebame išlikti savo pašaukimo aukštumoje.

Mes turime teisę jaustis džiugūs ir palaiminti, stovėdami prieš mus nukreiptame neapykantos debesyje tik tada, jei tai susiję su Kristaus vardu, o ne tada, kai tuo paliudijama mūsų pačių menkystė, nesugebėjimas išlikti savimi ar mūsų išdavystės.

Mes esame pašaukti būti „nepatogiais“ žmonėmis, bet kodėl taip stengiamės kuo patogiau įsitaisyti gyvenime?…