Popiežius susitiko su Tikėjimo mokymo kongregacijos nariais

Ketvirtadienio rytą popiežius Benediktas XVI susitiko su Tikėjimo mokymo kongregacijos nariais, susirinkusiais į šiomis dienomis vykstantį kasmetinį plenarinį posėdį. Šios kongregacijos nariai – dvi dešimtys kardinolų ir vyskupų iš viso pasaulio, o taip pat šioje kongregacijos Vatikane dirbantys teologai – popiežiui Benediktui XVI puikiai asmeniškai pažįstami, nes dar prieš trejus metus, tuometinis kardinolas Josephas Ratzingeris buvo Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas.

Kreipdamasis į ganytojus ir teologus, Šv. Tėvas pirmiausia priminė šios Kongregacijos pašaukimą ir jos kasdienio darbo tikslą – padėti vykdyti tikėjimo vienybės misiją, kurios pagrindinis saugotojas ir gynėjas yra apaštalo Petro įpėdinis.

Apžvelgdamas Kongregacijos veiklą neseniai pasibaigusiais 2007 metais, Benediktas XVI daugiausia dėmesio skyrė jos paskelbtiems dviems dokumentams – „Atsakymams į klausimus dėl kai kurių mokymo apie Bažnyčią aspektų“ ir „Doktrininei notai dėl kai kurių evangelizavimo aspektų“. Tai, pasak Popiežius, buvo du patikslinimai, reikalingi teisingam ekumeninio dialogo ir dialogo su kitomis religijomis ir kultūromis supratimui. Pirmasis dokumentas – „Atsakymai į klausimus dėl kai kurių mokymo apie Bažnyčią aspektų“ – savo formuluotėmis ir kalba priminė tai, ką suderinamai su visa katalikų Tradicija, skelbė Vatikano II Susirinkimas. Juo buvo patvirtinta, jog viena ir vienintelė Kristaus Bažnyčia nuolatos ir stabiliai laikosi (subsistuoja) Katalikų Bažnyčioje ir kad krikščionių susiskaldymas nepanaikino vienos Bažnyčios nedalumo. Greta šio patikslinimo, dokumentas tai pat primena tikslių ekleziologinių terminų naudojimo svarbą ir atkreipia dėmesį į tarp krikščioniškų konfesijų tebeesančius bažnytinės savivokos skirtumus. Šie patikslinimai jokiu būdu neturi būti suprantami kaip kliūtis ekumenizmui, o veikiau privalo būti stimulas doktrininėse diskusijose realistiškai vertinti krikščioniškų konfesijų skirtumus, siekti vis glaudesnės tikėjimo vienybės ir melstis, idant krikščionių ryšiai vis stiprėtų ir vis sparčiau būtų siekiama visiškos vienybės.

Vatikano II Susirinkimo tvirtinimas, kad tikroji Kristaus Bažnyčia laikosi Katalikų Bažnyčioje, liečia ne tik santykius su kitomis Bažnyčiomis ir krikščioniškomis konfesijomis, bet taip pat dialogą su kitomis pasaulio religijomis ir kultūromis. Reaguodama į vis stiprėjantį kultūrinį ir religinį reliatyvizmą, „Doktrininė nota dėl kai kurių evangelizavimo aspektų“ primena, jog bendraudama su kitomis religijomis ir kultūromis, Bažnyčia neatsisako evangelizavimo misijos ir nesiliauja siūlyti išganymo žinios, skirtos visam pasauliui. Bažnyčia pripažįsta ir gerbia kitose religijose esančius tiesos ir gėrio pradus, palankiai vertina tų bendruomenių religinio gyvenimo formas, džiaugiasi bendradarbiavimu su jomis ginant žmogaus asmens orumą ir moralines vertybes, tačiau tai savaime nereiškia misionieriško pašaukimo atsisakymo ir išsižadėjimo pareigos skelbti Kristų, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas.

Be šių dviejų, pernai paskelbtų dokumentų, Benediktas XVI savo kalboje taip pat palietė kai kurias kitas Tikėjimo mokymo kongregacijos darbo sritis. Visų pirma Popiežius ragino atidžiai sekti biomedicininių technologijų vystymąsi. Nors ne Bažnyčios pareiga komentuoti kiekvieną mokslo naujovę, vis dėl to ji privalo tikintiesiems ir visiems geros valios žmonėms nuolat priminti pagrindinius moralinius orientyrus. Šioje srityje Bažnyčia skelbia du pagrindinius kriterijus: besąlygišką pagarbą žmogaus asmeniui nuo prasidėjimo iki mirties ir gyvybės perdavimą šeimoje. Šiedu kriterijai buvo argumentuotai išdėstyti instrukcijoje „Donum Vitae“ 1987 metais. Pastaruoju metu tų kriterijų taikymo sfera dar labiau išsiplėtė ir tapo dar labiau aktuali. Naujosios biomedicinos technologijos daugelyje sričių pažeidė žmogaus asmens neliečiamumo barjerą. Daugeliu atvejų su gyvenimą vos pradėjusiu žmogumi elgiamasi kaip su daiktu, kaip su „biologine medžiaga“. Bažnyčia,- sakė Popiežius savo kalbos pabaigoje,- žinoma, džiaugiasi mokslo pažanga ir jai pritaria, tačiau kartu jaučia pareigą šviesti sąžines, kad būtų gerbiamas kiekvienas žmogus, kad būtų paisoma pagal Dievo paveikslą sukurto asmens orumo. (jm)