Naujojo jėzuito vyresniojo t. Adolfo Nicolas susitikimas su žurnalistais

Dar tebesitęsia Jėzaus Draugijos generalinė kongregacija, tačiau į vieną iš svarbiausių klausimų „kas taps naujuoju jėzuitų vadovu“ jau atsakyta.

Naujuoju jėzuitų vyresniuoju tapo Ispanijoje gimęs, tačiau kelias dešimtis metų Azijoje gyvenęs Adolfo Nicolas. Iki tol į žiniasklaidos akiratį nepatekusio naujojo Jėzaus Draugijos vadovo asmuo ir galima veiklos programa buvo apiberta įvairiais spėliojimais, kuriais vargu ar reikia tikėti.

Tačiau sausio 22 dieną Adolfo Nicolas susitiko su žurnalistais ir pats apie save daugiau papasakojo.

Gerai suprantu, - sakė t. Nicolas žurnalistams, - jūsų sunkumus. Esu nežinomas, niekas manęs nepažįsta. Skaitau Ispanijos dienraščius ir matau kaip bandoma kažką (apie mane) atrasti ten, kur iš tiesų nieko nėra. Apklausiami žmonės, tiriama kaip mokiausi mokykloje, kažkas išgalvojama, kažkas dramatizuojama – kad tik būtų galima kažką parašyti. Tačiau tikiuosi, kad su laiku tie neįdomūs dalykai bus užmiršti, o bus daugiau kalbama apie įdomius: kas šiuo metu vyksta pasaulyje, Bažnyčioje?

T. Nicolas prie nelabai įdomių ir nenaudingų dalykų priskyrė tariamą antitezę tarp popiežiaus ir jėzuitų. Ši įtampa yra konstruojama dirbtinai žiniasklaidos priemonėse. Tuo tarpu Jėzaus Draugija iš principo yra bendrystėje su popiežiumi. Ir jei yra sunkumų, tai ne todėl, kad yra „antitezė“, kad jėzuitai yra „toli“ nuo popiežiaus, bet, priešingai, todėl, kad yra arti. Tai tokie pat sunkumai, kurie kyla, pavyzdžiui, tarp vienoje šeimoje gyvenančių ir vienas kitą mylinčių asmenų. Tokių sunkumų prasmė yra pastangos gyventi ir dirbti kartu.

Panašiai galima vertinti, pasak t. Nicolas, kai kurių dienraščių teiginius, jog tarp jo ir popiežiaus Benedikto XVI yra didelis teologinis atstumas. Jis pažymėjo, kad su tuomet dar universitete dirbusio Ratzingerio knygomis susipažino praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, studijuodamas Japonijoje ir Vokietijoje. Tos knygos buvo naudingos ir įdomios. Nuomonių skirtumas „atstumu“ tampa tik taip galvojantiems, tuo tarpu svarbiausia teologijoje yra dialogas – su Dievo Žodžiu, su Bažnyčios ir krikščionių gyvenimu. Nuomonių skirtumas sudaro prielaidas dialogui, kurio siekis yra tiesos ieškojimas.

Anot t. Nicolas, nedaug ką reiškia dienraščių teiginiai, jog jis „pusiau Kolvenbachas, pusiau Arrupe“ (du paskutiniai jėzuitų vyresnieji – red. pastaba).

Lygiai taip pat būtų galima pasakyt, kad kokiais dešimt procentų esu Elvis Preslis ir galbūt tai būtų tiesa, - juokavo naujasis Jėzaus Draugijos vyresnysis.

Tačiau visa tai nerimta. Aš myliu ir gerbiu Arrupe, ketverius metus bendravau su juo Japonijoje, tai buvo didelę įtaką darąs asmuo, tačiau aš nesu Arrupe, nesu Kolvenbachas, - pabrėžė jėzuitų vyresnysis ir sakė žurnalistams, kad dar atsiskleis ateityje kas jis toks, ko Dievas iš jo nori, kaip jį keis naujos sąlygos ir nauja atsakomybė.

T. Nicolas taip pat kalbėjo apie savo patirtį Azijoje, kurion jis pirmą sykį išvyko 24 metų ir kurioje daugiausia, įvairiose šalyse, gyveno iki šiol, iki 71 metų amžiaus.

Ne mitybos pasikeitimas, ne kalba ir kinų raštas buvo sunkiausia, anot t. Nicolas, tačiau pasaulio vizijos pasikeitimas. Tai, kas Ispanijoje buvo laikoma savaime suprantama visiems žmonėms, Japonijoje nebuvo „savaime suprantama“, be to čia vyrauja kitos religijos. Tokiame skirtingame kontekste teko įveikti nelengvą iššūkį visiškai naujai suprasti ir suformuluoti savo paties tikėjimą.

Tačiau tikiuosi, - sakė t. Nicolas, - kad man tai padėjo geriau suprasti kitus ir savo paties religingumą. Kita vertus, padėjo išmokti kai ko iš Azijos, kai ko, kas gali praturtinti galbūt visą visuotinę Bažnyčią – kitoniško, nevakarietiško humanizmo, tolerancijos. (rk)