Bažnyčia ir genetiškai modifikuoti organizmai

Genetiškai modifikuoti organizmai (toliau GMO), t.y., genų inžinerijos priemonėmis pakeisti organizmai, yra gėris ar blogis? Tai dar viena iš nūdienos problemų, kurių atžvilgiu galima rasti arba susidaryti visiškai priešingas pozicijas: jei, anot vienų, GMO yra išsigelbėjimas iš daugelio problemų, tai pasak kitų – kelias į katastrofą. Kiekviena pusė remiasi moksliniais tyrimais, vieno ar kito regiono patirtimi, turi autoritetingų mokslo pasaulyje atstovų. Jei GMO šalininkai tvirtina, kad GMO baimė kyla tik iš nežinojimo, tai lygiai tą patį, tik iš kitos pusės, tvirtina ir GMO priešininkai – GMO entuziastais galima būti tik iš nežinojimo. Žmogui iš šalies nėra lengva nuspręsti, kurios pusės argumentai solidesni, o painiavą dar labiau padidina tai, kad debatuose netrūksta ideologinių akcentų, interesų spaudimo.

GMO atsiduria ne tik ekspertų grupių, bet visos visuomenės dėmesio centre, kai pradedama kalbėti apie genetiškai modifikuotų žemės ūkio kultūrų masinį naudojimą. Tokiu būdu GMO patenka ir į Bažnyčios dėmesio lauką. Bažnyčios dėmesio pobūdis nėra specifiškai mokslinis, bet daugiau socialinis ir moralinis. Juk jei tiesa tai, kad GMO gali išspręsti bado problemą pasaulyje, tada būtų moralu remti genetiškai modifikuotų žemės ūkio kultūrų plitimą lygiai taip pat, kaip Bažnyčia kviečia turtingąsias valstybes pasidalinti su mažiau išsivysčiusioms šalimis žemės ūkio mechaninėmis technologijomis.

Tad kokia yra dabartinė Bažnyčios pozicija genetiškai modifikuotų organizmų atžvilgiu? Galbūt galima pasakyti, kad ji dar tebėra formuluojama.

Paskutinį komentarą šiuo klausimu išdėstė vysk. Giampaolo Crepaldi, Popiežiškosios taikos ir teisingumo tarybos sekretorius, kuris dalyvavo „Nomisma“, ekonominių studijų ir konsultavimo instituto, parengto raporto apie galimus GMO ir apsirūpinimo kukurūzais ateities scenarijus Italijoje pristatyme.

Pasak vyskupo Crepaldi, Šventasis Sostas biotechnologijoms sako „taip“, tačiau neatskiriamai nuo atsakingo naudojimo, teisingumo ir solidarumo kriterijų.

Pasak jo, žmogaus ūkinė veikla yra iš principo teisėta, jei tik vykdoma atsakingai ir etiškai. Pačios „ūkinės veiklos“ apibrėžime jau yra tas elementas, jog žmogus daro atranką tarp augalų, vienus palieka, kitus eliminuoja tam, kad gautų didesnių vaisių. Biotechnologijos taip pat patenka į šią ūkinės veiklos teisėtumo sferą, jei tik yra susietos su stipria atsakomybe.

Bažnyčia, prieš formuluodama etinį įvertinimą, stengėsi kuo geriau suprasti ir techninį – mokslinį biotechnologijų aspektą. Šiuo tikslu Popiežiškoji gyvybės akademija koordinavo studijas, kurios surinktos ir publikuotos 1999 metais Vatikano leidyklos išleistame veikale „Gyvūnų ir augalų biotechnologijos: naujos sienos, naujos atsakomybės“. 2004 metais buvo išleistas kitas veikalas, kurio pobūdį aiškiai nusako pati antraštė – „Popiežiškosios mokslų akademijos studija-dokumentas apie genetiškai pakeistų augalų naudojimą kovoje su badu“. Reikia paminėti, kad Popiežiškųjų gyvybės ir mokslo akademijų nariai, nebūtinai katalikai ar tikintys, dažnai yra nusipelnę tarptautinį ir pasaulinį pripažinimą mokslininkų bendruomenėje savo studijomis ar tyrimais ir jų balsas turi svarbų vaidmenį Bažnyčios etinio vertinimo formavime.

Dar vienas svarbus įvykis buvo 2003 metais Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos iniciatyva surengtas seminaras, kurio tema taip pat aiškiai išreiškia kylančius klausimus – „GMO: grėsmė ar viltis?“. Tarp 60-ies dalyvių buvo tiek autoritetingų mokslininkų, tiek ekonomistų, tiek aplinkosaugininkų, tiek teologų. Seminaro tikslas buvo suvokti su GMO susijusių problemų spektrą ir, galiausiai, jas suvokti Bažnyčios socialinės doktrinos šviesoje.

Tuometiniuose pasisakymuose kardinolas Renato Martino, Popiežiškosios taikos ir teisingumo tarybos pirmininkas, kalbėjo, jog Bažnyčia nori tapti atidžia ekspertų klausytoja, dėmesingu mokiniu, suprasti mokslinius rezultatus, jų pasekmes nacionalinei ir tarptautinei ekonomikai, politikai, teisinei sistemai ir visuomenės gyvenimui.

Po to, po mokymosi periodo, gerbiant mokslinius rezultatus, atsižvelgiant į prigimtinį įstatymą, aktualizuojant Šventąjį Raštą ir pritaikant socialinės doktrinos principus, Bažnyčia pateikia etinį įvertinimą jau kaip Motina ir Mokytoja, kuri siekia kuo didesnės pagarbos žmogaus orumui ir palankių sąlygų jo gyvenimui bei brandai.

Dabartinė Bažnyčios socialinės doktrinos sintezė biotechnologijų atžvilgiu yra išdėstyta 2004 metų Bažnyčios socialinės doktrinos Kompendiume, 472-480 skyriuose. Žinoma, debatai tęsiasi, sukaupti duomenys verčia koreguoti nuostatas, tad daugelis apibendrinimų vargu ar dar gali tapti „galutiniais“. (rk)