Chiara Lubich, Fokoliarų judėjimo steigėja, ką tik pradėjusi 88-uosius metus, yra
vienas iš tų išskirtinių asmenų, kurių atsiranda kiekviename Bažnyčios gyvenimo tarpsnyje.
Jie atsiranda netikėtai, dažnai visiškai nelauktai, tačiau tampa reikšmingais Bažnyčios
gyvenimo atnaujintojais. Kas galėjo pasakyti, kad Chiaros Lubich prieš šešias dešimtis
metų suburtas kelių žmonių ratas šiandien apims šimtus tūkstančių šeimų, kelis milijonus
asmenų?
Chiaros Lubich charizma, jos bendradarbių įžvalgos išsiplėtojo pačiomis
įvairiausiomis kryptimis, tačiau baigiantis Maldos už krikščionių vienybę savaitei
dera kalbėti apie ekumenizmą, kuris beveik nuo pat pradžių tapo Fokoliarų judėjimo
dvasingumo komponentu.
Sausio 25 dienos Šventojo Sosto dienraščio „l‘Osservatore
Romano“ numeryje publikuotame straipsnyje Chiara Lubich pasakoja kelis epizodus iš
savo ir Fokoliarų judėjimo ekumeninės patirties.
Pasak Chiaros Lubich, Paulo
Wattsono pastangomis gimusi Maldos už krikščionių vienybę savaitė buvo vienas iš ženklų,
įkvėptų Šventosios Dvasios ir kviečiančių krikščionis atsinaujinimui, susitaikymui
ir bendrystei po šimtamečių kovų, nesusipratimų ir nusistatymų. Bendrystei, kuri įmanoma
dėl bendro Jėzaus susitikimo. Dvasinis ekumenizmas vis labiau tampa kelio link pilnos
krikščionių vienybės siela.
Fokoliarų steigėja pasakojo kaip būtent iš tikro
išgyventa Evangelijos patirtis, prieš keturias dešimtis metų jos papasakota keliems
pastoriams Vokietijoje, atvėrė fokoliarams gyvenimo dialogą su evangelikais liuteronais
ir kitomis krikščioniškomis Bažnyčiomis. Tuosyk, - prisimena Chiara Lubich, - man
paliko įspūdį mažos manęs besiklausančios grupės nustebimas: „Kaip? Taip pat ir katalikai
gyvena Evangelija?“.
Grįždama į dar ankstesnius laikus, tiek į II Pasaulinio
karo metus, kada stiprios dvasinės patirties šviesoje suvokė savo charizmą ir padarė
pirmuosius pasirinkimus, tiek į pirmuosius pokario metus, praėjusio amžiaus penktąjį
dešimtmetį, Chiara Lubich prisipažįsta daug negalvojusi apie ekumenizmą. Tada ją nutvilkė
begalinės Dievo meilės suvokimas ir noras ieškoti tiesos, mokytoju pasirenkant Kristų.
Tačiau
netrukus viskas pasikeitė. Iš Evangelijos mokydamasi sunkaus meilės artimui meno Chiara
Lubich pajuto būtinybę būti kartu broliais, kurie nusideda, kurie klysta, kurie kenčia
badą.
Sekantis epizodas buvo Kristaus žodžių „tegu visi būna viena (...) kaip
Aš ir Tu“ paliktas išgyvenimas. Šiuos žodžius skaičiau žvakės šviesoje ir jie liko
manyje išrašyti ugnimi, rašo Chiara Lubich. Tada ji pajuto apčiuopusi savyje didingo
ir vieningo pasaulio intuiciją.
Dar vėliau naujus dialogo horizontus atvėrė
(Vatikano II) Susirinkimas. Vienybė tapo mūsų aistra, aprašo Lubich tolimesnį ekumenizmo
daigo Fokoliarų judėjime augimą. „Visi bus viena, jei mes būsime viena“ tapo fokoliarų
šūkiu.
Būti viena, pažymi Chiara Lubich, nėra koks sentimentalizmas. Tai nuolatinis
savęs aukojimas stengiantis nešti kito broliu sunkumus. Tačiau tai taipogi džiaugsmas,
nauja taika, pilnatvė ir nė su kuo nesumaišoma šviesa. Taip Jėzus išpildo savo pažadą,
kad „kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“. Tik Kristus gali
vėl surišti mus, išsibarsčiusias kūno dalis, su Juo, su Tėvu ir tarp mūsų pačių.
Čia
yra vienybės paslaptis: mylėt taip, kaip Kristus mylėjo mus – atiduodamas viską ant
kryžiaus, nukreipdamas į dangų paslaptingą šūksnį „Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“.
Tai Dievo, kurį apleido Dievas drama. Kristus nebejuto Tėvo. Meilė buvo sunaikinta,
šviesa užgeso, išmintis nutilo. Sūnus atsiskyrė nuo Tėvo tam, kad savyje suvienytų
mus, kad iš mūsų padarytų Jį patį – Dievo sūnus, pilnus meilės ir šviesos.
Kiekvienas
skilimas, fizinis skausmas, dvasinė kančia tapo Kristaus meilės skausmo atspindžiu.
Kiekviename skausme Kristus atsiliepia „aš čia“ ir dieviškos alchemijos pagalba gali
kančią paversti meile, o skilimą – vienybe. Jei nebūčiau Jo mylėjusi gyvenimo išbandymuose,
šiandien vienybės keliu neičiau, liudija Chiara Lubich. (rk)