Šventasis Sostas ir religijos laisvė

Arkivyskupas Dominique Mamberti, Šventojo Sosto sekretorius santykiams su valstybėmis, Romos Popiežiškajame Šventojo Kryžiaus universitete vykusioje konferencijoje pristatė pagrindinius Šventojo Sosto diplomatijos bruožus religijos laisvės atžvilgiu tarptautinėje arenoje.

Anot arkivyskupo Mamberti, egzistuoja glaudus ryšys tarp Šventojo Sosto diplomatijos ir religijos laisvės. Dėl savo religinės prigimties Šventasis Sostas savajai diplomatijai neteikia ekonominių ir politinių prioritetų ar geopolitinių ambicijų. Šventojo Sosto „strateginis prioritetas“ pirmiausia yra šis: užtikrinti veikimo sąlygas katalikų Bažnyčiai ir jos nariams. O tai reiškia taip pat užtikrinti jų žmogaus teises ir pamatines laisves.

Vatikano II Susirinkimo deklaracijoje „Dignitatis Humanae“ religijos laisvė yra įvardijama kaip nepanaikinama, neatimama, nepažeidžiama individuali teisė, turinti taip pat privačią ir viešą, individualią, kolektyvinę ir institucinę dimensijas. Istoriškai religijos laisvė buvo viena iš pirmųjų pareikalautų žmogaus teisių.

Bažnyčios akimis religijos laisvės pamatas yra žmogaus asmens orumas. Iš to išplaukia tai, kad jei norime užtikrinti pagarbą asmens orumui, turime ginti religijos laisvę.

Šventasis Sostas katalikų Bažnyčios veiklos stabilumą ir katalikų religijos laisvę užtikrina konkordatais ar kitokio tipo dvišaliais susitarimais tarp Bažnyčios ir valstybės. Šiame kontekste arkivyskupas Mamberti pažymėjo, jog šiuo metu Šventasis Sostas palaiko diplomatinius ryšius su 176 paskiromis valstybėmis, su Europos Sąjunga ir Maltos Ordinu. Su Rusijos Federacija ir Palestinos išsivadavimo organizacija ryšiai palaikomi per Specialiąsias misijas.

Nors kiekvienas susitarimas yra sudaromas atsižvelgiant į kas kartą skirtingas istorines bei socialines sąlygas, yra siekiama tų pačių tikslų: katalikų kulto, jurisdikcijos ir asociacijos laisvių, veikimo sąlygų švietimo ir karitatyvinėje sferose.

Pastebėtina ir tai, kad neretai valstybės ir Katalikų bažnyčios sutartys padeda kitoms konfesijoms siekti viešo vaidmens pripažinimo bei analogiškų sutarčių.

Šventasis Sostas „stebėtojo“ teisėmis aktyviai veikia Jungtinių Tautų Organizacijoje Niujorke ir Ženevoje. JTO „stebėtojas“ priešingai negu „narys“ neturi balso teisės, tačiau gali pareikšti nuomonę ir diskutuoti specifiniais klausimais.

Niujorke religijos klausimai paprastai aptariami Generalinės Asamblėjos trečiojo komiteto, o Ženevoje – Žmogaus teisių tarybos sesijose. Taipogi bendradarbiaujama su Jungtinių Tautų Specialiojo religijos laisvės apžvalgininko institucija, kuri kasmet parengia ataskaitą apie religijos laisvę pasaulyje.

Nuo 2003 metų JTO dokumentuose atsirado terminas „kristianofobija“, turintis analogišką reikšmę „islamofobijai“ ir „antisemitizmui“. Nors „kristianofobijos“ sąvoka nėra tiksliai apibrėžta, galima sakyti, jog ji apibūdina tam tikrą elgesį, kuriame išskirtini trys elementai: neteisingas auklėjimas, o kartais ir dezinformacija krikščionių atžvilgiu, ypač per žiniasklaidos priemones; teisinės santvarkos ir administraciniais nutarimais įtvirtinta krikščionių piliečių diskriminacija; persekiojimas.

Vienas iš JTO aptariamų klausimų yra religijos laisvės savaiminė vertė. Šventojo Sosto delegacija savo pasisakymuose ją nuolatos pabrėžia tam, kad būtų išvengta religijos laisvės supriešinimo su kitomis teisėmis, suvokiant religijos laisvę kaip kliūtį kitoms laisvėms ir teisėms.

Dažnai JTO debatų centre atsiduria religijos laisvės ir išraiškos laisvės sąsajos. Į šias diskusijas patenka, pavyzdžiui, religijas kvalifikuojančių religinių simbolių naudojimo problematika.

Šventojo Sosto delegacija taip pat pasisako tose JTO iniciatyvose, kurios yra nutaikytos į tarpreliginį ir tarpkultūrinį dialogą. Šventasis Sostas tvirtai remia tokį dialogą ir tiki, kad jis didina pagarbą žmogaus orumui bei įtvirtina taiką, tačiau nesutinka su tam tikra pozicija, kuri teigia, jog toks dialogas įmanomas atsisakant tiesos. Šventojo Sosto nuomone labiau reikia ne tiesos atsisakymo, o jos ieškojimo ir pagilinimo. Reliatyvizmas ir grynas pragmatizmas nesuvienija žmonių, nesuartina jų.

Šventasis Sostas nario teisėmis dalyvauja Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) veikloje, kuri yra viena iš didžiausių ir reikšmingiausių regioninių tarptautinių organizacijų pasaulyje.

Šventojo Sosto diplomatija siekia, kad ESBO priklausančiose 56-se valstybėse religijos laisvė būtų gerbiama. Jei iki praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio daugiausia pastangų buvo dedama tam, kad religijos laisvės turinys būtų deramai apibrėžtas ir gerbiamas. Pastaraisiais metais daugiausia pabrėžiama, kad religijos laisvė nėra sudėtinė tolerancijos dalis. Jei tolerancija būtų aukščiausia žmogiška ir pilietinė vertybė, tada kiekvienas į tiesą pretenduojantis įsitikinimas taptų „netolerancija“, mat išskliaudžia kitus įsitikinimus. Kita vertus, jei pripažintumėme, jog visi įsitikinimai yra vienodai geri, turėtumėme toleruoti ir aiškius nukrypimus.

Kita Šventajam Sostui svarbi regioninė tarptautinė organizacija, žinoma, yra Europos Sąjunga. Šventojo Sosto diplomatija stengėsi, kad nesenoje ES reformų sutartyje, pasirašytoje praėjusį gruodžio mėnesį Lisabonoje, būtų įrašyta prie Amsterdamo sutarties pridėtos 11-osios deklaracijos norma, vėlesnėje Europos konstitucinėje sutartyje tapusi 52-uoju straipsniu, nustatančiu, jog ES gerbia Bažnyčių ir religinių bendruomenių statusą, kurį jos turi paskirų valstybių teisinėse sistemose.

Šiuo straipsniu yra atsižvelgiama į didelę religinių bendruomenių ir valstybių santykių įvairovę Europoje, katalikų Bažnyčios atveju – į anksčiau sudarytus konkordatus, įpareigoja ES institucijas gerbti religines bendruomenes ir dialoguoti su jomis.

Arkivyskupas Mamberti taip pat paminėjo, kad Europoje Šventasis Sostas siekia kontrastuoti dvi pozicijas, kurias suvokia kaip religijos laisvės apribojimą: viena vertus, visišką religijos atskyrimą nuo proto, religiją patalpinant išskirtinai „jausmų pasaulyje“ ir, antra vertus, visišką religijos atskyrimą nuo viešojo gyvenimo.

Jei pirmu atveju reikia pasakyti, kad religijos laisvės prielaida yra protą įpareigojanti pareiga ieškoti tiesos, tame tarpe ir tiesos apie Dievą, tai antruoju reikia pabrėžti, kad viešo vaidmens religijai pripažinimas nėra perskyros tarp Bažnyčios ir valstybės atsisakymas. Ši perskyra yra sveika ir reikalinga, tačiau yra klaidinga vardan jos religiją redukuoti tik į privačią hipotezę ir iš tikinčiojo reikalauti, kad viešoje erdvėje jis elgtųsi taip, tarsi Dievas neegzistuotų. Būtų pilietinės lygybės principo pažeidimas, jei nebūtų galima viešai apeliuoti į religinio pobūdžio argumentaciją, tokią teisę pripažįstant tik sekuliariai argumentacijai. (rk)