Laisvosios ekonomikos šaltiniai ir tikslai pagal encikliką Centesimus Annus

Kun. dr. Kęstutis Kėvalas pristato Kauno VDU apgintą savo disertaciją

1991 metų enciklikoje Centesimus Annus Jonas Paulius II klausė: ar galima pasakyti, kad komunizmo pralaimėjimas reiškia kapitalizmo kaip visuomeninės sistemos pergalę ir kad jo turi siekti tie kraštai, kuriuose vyksta visuomenės ir ūkio pertvarka? Ar tai tas modelis, kurį reikia propaguoti Trečiojo pasaulio šalyse, ieškant tinkamo ūkinio ir politinio vystymosi kelio?“ Ir tada jis sakė: „Jeigu „kapitalizmo“ vardu vadinama ekonominė sistema, kuri pripažįsta verslų, rinkos, privatinės nuosavybės pagrindinį ir pozityvų vaidmenį, taip pat atsakomybę už gamybos priemones bei laisvą žmogaus iniciatyvą ūkinėje veikloje, tai į anksčiau pateiktą klausimą tikriausiai reikėtų atsakyti teigiamai, nors gal tikslesni būtų išsireiškimai „verslų ekonomika“, „rinkos ekonomika“ ar paprasčiausiai „laisvoji ekonomika“. Bet jei „kapitalizmas“ suprantamas kaip sistema, kurioje ūkinės laisvės neriboja teisinė sistema, tarnaujanti integralinei žmogaus laisvei ir laikoma ypatingu matu tos laisvės, kuri pirmiausia yra etinio ir religinio pobūdžio, tai tokiu atveju atsakymas neabejotinai ginčytinas.

Daktaro disertacija „Laisvosios ekonomikos šaltiniai ir tikslai pagal encikliką Centesimus Annus“ kaip tik ir nagrinėja ką reiškia teisingai suprastas kapitalizmas kurio pagrindu popiedžius Jonas Paulius II siūlė vystyti ne tik besivystančių bet ir išsivysčiusių šalių ekonomikas. Kokia reikalinga teisinė, ekonominė ir kultūrinė aplinka, kad žmogus galėtų vystyti savo laisvę suprastą ne kaip laisvę daryti ką nori, o ką privalai. Jeigu krikščioniška prasme mes suprantame laisvę kaip žmogaus gebėjimą save dovanoti arba save atiduoti, tai kaip šis gebėjimas turėtų reikštis ekonomikos aplinkoje. Vienas iš būdų yra verslumo gebėjimas. Šiandien jau yra suprasta, kad pagrindinis ekonomikos augimo faktorius yra pats žmogus: jo kūrybiškumas, iniciatyva, gebėjimas dirbti su kitais, drąsa imtis realizuoti įvairių idėjų, pagaliau jautrumas kitų poreikiams ir gebėjimas laiku į juo atsakyti. Taigi, visos šios savybės susijusios su žmogaus moraliniu ir dvasiniu pajėgumu išstovėti prieštaravimų akivaizdoje, aplinkoje kuri perpildyta pesimiszmu, pasyvumu ir apatija.


Žmogaus pašaukimas yra tapti panašiu į savo Kūrėją. Senojo Testamento Pradžios knygos žodžiais tariant žmogus yra kviečiamas „atbaigti žemę.“ Šis pašaukimas žmogui skirtas dėl jo pačio tobulėjimo, jo žmogiškų gebėjimų vystymo. Ekonomika kaip tik šią erdvę žmogui suteikia. Žmogus kuris įpareigotas vystyti savo laisvę ir kūrybiškumą kaip tik turi rasti šią laisvės ir kūrybiškumui vystyti draugišką aplinką savo ūkinėje veikloje. Juk ši veikla užima vieną iš didžiausių žmogaus veikimo žemėje būdų. Todėl laisvosios ekonomikos tikslas suprantamas kaip visuomenės organizacijos būdas, kuris padeda žmonėms tobulėti savo pašaukime, realizuojant savo „panašumą į Dievą“.

Nors ir gal keistai skamba, bet labai svarbu, kad kapitalizmas arba laisvoji ekonomika išliktų laisva. Jei popiedžius Jonas Paulius II ir kritikuoja kapitalizmą, tai dėl to, kad jis yra nepakankamai laisvas būtent laisvas ta prasme kaip tą supranta krikščionių tikėjimas. Išnaudojimas, neteisybės, korupcija, požiūris į žmogų ne kaip į asmenį, bet kaip į priemonę tai vis yra tos nuodėmės įtakotos žmogaus nelaisvės formos, kurios kaip atspindys matosi ekonomikos organizavime. Todėl labai svarbu, kad laisvoji rinka veiktų taip, kad palaikytų žmogaus moralinį tobulėjimą. Būtent, yra galimybės laisvosios rinkos aplinkoje žmogaus moralinį vystymąsi ugdyti, skatinti ir tobulinti. Bet tam reikalingos sąlygos kuriose laisvoji rinka veikia: būtent pozityvus požiūris į verslą, pagarba privatinės nuosavybės teisei, laisvo žmogaus kūrybiškumo vystymo galimybės ekonomikos sektoriuje, kuris ypatingai pasireiškia verslumo subebėjimo vystyme bei stiprioje juridinės sistemos aplinkoje.


Šios disertacijos originalumas yra mintis kad, kaip Jonas Paulius II išplėtojo „kūno teologiją“, įvairiomis progomis kalbėdamas apie žmogaus asmens kilnumą ir jo tikslą, taip dabar atėjo laikas tyrinėti „rinkos teologiją“, kuri savo ruožtu turi išryškinti žmogaus orumo ir jo tikslo įgyvendinimo galimybes laisvosios rinkos aplinkoje. Jono Pauliaus II studija apie „dievišką“ žmogaus seksualumo prigimtį daugiau nebėra „nepatogi“ tema, skelbiant ją Bažnyčios sakykloje. Peršasi mintis, kad kaip Jonas Paulius II paveikė „naująjį sąmoningumą“ Bažnyčios kalbėsenoje apie žmogaus seksualumo bei šeimos prigimtį, taip dabar Bažnyčia turi įtvirtinti atnaujintą požiūrį apie rinkos tikslus ir veikimo būdus pagal Jono Pauliaus II pradėtą diskusiją apie laisvąją ekonomiką. Šis užmojis galėtų vystytis „rinkos teologijos“ tyrinėjimo galimybių link. Todėl svarbu yra toliau tyrinėti rinkos ekonomikos galimybes įkūnyti žmogaus pašaukimą kūrybiškumui. Ką gi rinkos ekonomikos aplinkoje reiškia teologinė tiesa, kad žmogus sukurtas pagal Dievo Kūrėjo paveikslą ir pakviestas būti jo bendradarbiu? Teologija kalba apie Švč. Trejybės asmenų tobulą vienybę, vartodama „subjektiškumo“ sampratą apibrėžiant vidinį Švč. Trejybės asmenų santykį. Jonas Paulius II vartoja šį terminą įvardindamas žmogaus ir visuomenės tikslus. Kokios laisvojoje ekonomikoje egzistuojančios galimybės galėtų įkūnyti asmens savęs dovanojimą vystant šį žmogaus ir visuomenės „subjektiškumą“?

Teologijoje suprantama, kad su Velykų įvykiu yra prasidėjęs pasaulio perkeitimo procesas, taip pripažįstama, kad žmonijos gyvenime neturi likti sričių, kurios gali būti atskirtos nuo šio proceso. Todėl negalima kalbėti apie visišką ekonomikos, politikos ar kultūros autonomiją, paliekant jas tik sekuliariai suprastam vystymuisi. Svarbu ieškoti rinkos ekonomikos vidinės logikos perkeitimo būdų, kurie padėtų sekuliarų požiūrį perkeisti teologinės antropologijos dėka. Šį uždavinį popiežius Jonas Paulius II vadina „naująją evangelizacija“, kurios, kaip jis sako, „nedelsiant reikia dabartiniam pasauliui“ ir kuri „turi atlikti vieną iš esminių dalykų – skelbti visuomeninį Bažnyčios mokslą“ (Centesimus Annus nr. 5).