„La Sapienza“ universiteto bendruomenei skirta popiežiaus Benedikto XVI kalba

Ketvirtadienį turėjęs įvykti popiežiaus Benedikto XVI vizitas Romos „La Sapienza“ universitete buvo atšauktas dėl nedidelės, tačiau ryžtingai nusiteikusios studentų grupės protestų ir susirėmimų grėsmės.

Nesant sąlygų oriam ir ramiam priėmimui, buvo nuspręsta neteikti preteksto tolimesnėms manifestacijoms, rašo kardinolas Bertone laiške „La Sapienza“ rektoriui.

Vis tik asmeniškai Šventojo Tėvo paruoštas prakalbos tekstas ketvirtadienį buvo perskaitytas „La Sapienza“ universiteto didžiojoje salėje, po naujų akademinių mokslo metų inauguracijos ceremonijos. Pateikiame išsamią (bet vis tik ne pažodinę) popiežiaus minčių santrauką.

Po kelių įžanginių pasisveikinimo žodžių, priminusių seną ir garbingą „La Sapienza“ universiteto istoriją, Šventojo Tėvo prakalboje klausiama: ką popiežius gali ir turi pasakyti tokia proga kaip ši? Nors Regensburgo paskaitoje kalbėjau daugiau kaip to universiteto profesorius, čia esu pakviestas kaip Romos Vyskupas ir turiu kalbėti kaip toks. Žinoma, kadaise popiežiaus, bet šiandien pasaulietinis „La Sapienza“ universitetas turi autonomiją, kuri visada yra universiteto prigimties dalis ir kuri visada turi būti susijusi tik su tiesos autoritetu. Laisvėje nuo politinių ir bažnytinių autoritetų universitetas atlieka tą funkciją, kurios reikia moderniajai visuomenei iš tokio tipo institucijos.

Klausimas „ką gali pasakyt popiežius, Romos vyskupas savo miesto universitete“ išsiskleidžia į kitus du: kokia yra popiežiaus institucijos prigimtis ir misija; kokia yra universiteto institucijos prigimtis ir misija?

Kadangi čia ne vieta ilgiems svarstymams apie popiežiaus instituciją, pakaks trumpo apibendrinimo. Popiežius yra Romos vyskupas ir kaip toks turi vyskupišką atsakomybę, paveldimą ir perduodamą nuo apaštalo Petro laikų, dėl visos katalikų Bažnyčios. Žodis „vyskupas“ reiškia „budėtojas“ ir dar Naujajame testamente buvo sujungtas su bibline „Ganytojo“ sąvoka. Ganytojo užduotis yra saugoti, kad visuma neiškriktų ir vesti ją teisingu keliu. Tad Vyskupas-Ganytojas yra tas, kurio uždavinys yra rūpintis tikinčiųjų bendruomene, jos vienybe ir jos kelione tuo keliu, kurį nurodo tikėjimas į Kristų.

Tačiau ta maža ar didelė bendruomenė, kuria vyskupas rūpinasi, gyvena pasaulyje. Jos sąlygos, jos pavyzdys ir gyvenimas, jos geros sąlygos ar degradavimas neišvengiamai atsiliepia visai žmonijos visumai. Šiandien aiškiai matome, kaip religijų ir kaip (katalikų) Bažnyčios sąlygos – jos krizės ir jos atsinaujinimai – veikia visą žmoniją. Tokiu būdu popiežius, savo bendruomenės ganytojas, tampa vienu iš žmonijos „etinio proto“ balsų.

Čia galima paprieštarauti: popiežius nekalba etinio proto, tačiau savo tikėjimo vardu, todėl negali pretenduoti, kad jo teiginiai galiotų tiems, kurie to tikėjimo neišpažįsta.

Čia dar kartą iškyla labai svarbus klausimas: kas yra protas? Kokiu būdu teiginys – ypač moralinė norma – pasirodo kaip „protingas“?

Popiežius Benediktas XVI citavo garsų filosofą J. Rawlsą, kuris nors ir nepripažino, kad religinės doktrinos turi „viešo proto“ pobūdį, tačiau mato jose „neviešą“ protą, kurio negalima, vardan sekuliaraus racionalumo, paprasčiausiai ignoruoti. Rawlsas pripažįsta religijų protingumą, nes religijų doktrinos gimė iš motyvuotos ir atsakingos tradicijos, amžių bėgyje buvo išvystytos pakankamai gerai tas doktrinas palaikančios argumentacijos. Rawlsas pripažįsta, kad kartų patirtis, istorinis kontekstas taip pat yra racionalumo ženklas.

Man atrodo svarbu, - rašo popiežius, - kad akivaizdoje ne-istorinio proto, kuris bando sukurti ne-istorinį racionalumą, reikia iš naujo įvertinti žmonijos ir didžiųjų religinių tradicijų išmintį, kurios negalima paprasčiausiai išmesti į idėjų istorijos šiukšliadėžę.

Grįžtant į ankstesnį tašką, popiežius kalba kaip atstovas tikinčiųjų bendruomenės, per amžių bėgį sukaupusios ir subrandinusios tam tikros gyvenimo išminties, visai žmonijai svarbios etinės patirties. Šia prasme popiežius kalba kaip „etinio proto“ balsas.

Kas yra universitetas? Koks yra jo uždavinys? Vėlgi, labai trumpai galima pasakyti, jog universiteto pradžia yra pažinimo troškulys, būdingas žmogui. Žmogus trokšta pažinti tai, kas aplink jį.

Kažkuria prasme galima teigti, jog Sokratas suteikė tą postūmį, kuris pagimdė vakarų universitetą. Sokratas kritikavo mitologinę religiją, nes ieškojo grynesnio ir tyresnio religingumo. Pirmųjų amžių krikščionys savo tikėjimą irgi taip suvokė – mitų rūko išsklaidymą atskleidžiant Dievą, kuris yra kuriantysis Protas ir tuo pat metu Protas-Meilė. Todėl proto pastangos suvokti tai, kas iš tikro yra Dievas ir žmogus Jo šviesoje jiems nebuvo religingumo trūkumo simptomas, tačiau esminis jų buvimo religingais bruožas. Krikščionys neatmetė sokratiškų klausimų, tačiau juos priėmė, pripažindami atsakymų ieškojimo sunkumą. Taip galų gale krikščioniškame pasaulyje, krikščioniško tikėjimo aplinkoje galėjo ir netgi turėjo gimti universitetas.

Žmogus nori pažinti, nori tiesos. Tiesa yra „pamatyti“, „suprasti“, „turėti teoriją“, bet niekad nėra tik teoriška. Žmogui tiesa yra daugiau nei plikas žinojimas. Jam tiesa taip pat gėrio pažinimas.

Viduramžiais buvo išplėtota gili diskusiją apie santykį tarp teorijos ir praktikos, tarp pažinimo ir veikimo. Viduramžių universitete veikė keturi fakultetai: medicinos, teisės, filosofijos ir teologijos. Medicinoje teorijos ir praktikos ryšys aiškus. Taip pat ir teisėje, kuri siekia žmogaus laisvei suteikti teisingą formą, leidžiančią taip pat gyventi bendruomenėje. Čia vėl kyla klausimas: kokie yra teisingumo kriterijai, kurie leidžia žmogui išgyventi savo laisvę bendruomenėje ir leidžia jam būti geram?

Šiandieniniame kontekste klausiama: kokios turi būti juridinės normos, kurios sukurtų laisvės, žmogaus orumo ir žmogaus teisių santvarką? Tai demokratinių nuomonės formavimų procesų ir tuo pat metu žmonijos ateities problema.

Daugelis sutinka su J. Habermasu, jog konstitucijos teisėtumas atsiranda iš dviejų šaltinių: iš visų piliečių lygaus politinio dalyvavimo ir iš protingai išspręstų politinių kontrastų. Tačiau kalbėdamas apie šį „protingumą“ Habermasas teigia, jog tai nėra aritmetinės daugumos, tačiau „tiesai jautrios argumentacijos“ klausimas.

Pasakyti yra paprasčiau negu įgyvendinti politikoje. Argumentacijoje ir politinės valios formacijoje dalyvauja partijos, kurios neišvengiamai siekia daugumos ir atsižvelgiam į interesus, kuriuos pažada patenkinti. Kadangi šie interesai dažnai yra ne visuomenės visumos, o tik jos dalies, „jautrumas tiesai“ nuolat užgožiamas „jautrumo interesams“. Tačiau yra reikšminga tai, kad Habermasas kalba apie „jautrumą tiesai“ kaip apie būtiną elementą politinės argumentacijos procese, tiesos sąvoką vėl gražindamas į filosofinius ir politinius debatus.

Tad tampa nebeišvengiamas Piloto klausimas: kas yra tiesa? Kaip ją atpažįstame? Rawlsas nukreipia į „viešą protą“, tačiau ir šiuo atveju klausimas išlieka: kas yra protinga, kas iš tikro yra protinga?

Grįžtant prie viduramžių universiteto, teologijos ir filosofijos fakultetams buvo patikėtas uždavinys bandyti suprasti žmogų jo visumoje. Būtų galima pasakyti, kad šių fakultetų prasmė buvo „saugoti jautrumą tiesai“, neleisti, kad žmogus atsitolintų nuo tiesos ieškojimo. Tačiau kaip? Šis klausimas niekad nebuvo išspręstas galutinai. Anot popiežiaus, jis taip pat neturi galutinio atsakymo ir gali tik pakviesti išlikti su šiuo klausimu tame kelyje, kuriuo ėjo ir kovojo istorijos didieji (žmonės).

Šioje perspektyvoje teologija ir filosofija yra du dvyniai, kurie negali būti visiškai atskirti vienas nuo kito, bet taip pat turi išsaugoti savo identitetą ir užduotį. Tai istorinis Tomo Akviniečio nuopelnas, kuris, kitaip nei Bažnyčios tėvai, pabrėžė filosofijos autonomiją, o kartu proto teisę ir atsakomybę klausti remiantis savo jėgomis.

Jei neoplatoninėms filosofijoms religija ir filosofija buvo neišardomai susijusios, tai (Bažnyčios) Tėvai krikščionišką tikėjimą pristatė kaip tikrąją filosofiją, kuri atsako į tiesos ieškančio proto reikalavimus mitologinių religijų kontekste.

Kai vakaruose gimė universitetai, mitologinių religijų nebebuvo, buvo tik krikščionybė. Reikėjo rasti naują būdą kaip pabrėžti proto atsakomybę, kuri nėra sugeriama tikėjimo. Tomo Akviniečio laikas tam buvo palankus: pirmą kartą tapo prieinami pilni Aristotelio raštai, buvo žinomos žydų ir arabų filosofijos, graikų filosofijos paveldėtojos. Taip krikščionybė naujame dialoge su kitų protu vėl turėjo kovoti už savąjį „protingumą“. O pasiruošimui teologijai tarnavęs filosofijos fakultetas įgijo tikrą autonomiją ir tapo tikru teologijos ir joje atspindimo tikėjimo „partneriu“ – nesusimaišant, bet ir neatsiskiriant.

Filosofija turi išlikti proto savo laisvėje ir atsakomybėje ieškojimas, matant savo ribas, bet taip pat savo didybę. Teologija turi traktuoti tą žinojimo lobyną, kurio ji pati nesukūrė ir kuris už ją didesnis. Tačiau filosofija neprasideda kaskart nuo nulinio taško, nuo nuo visko izoliuoto mąstančio subjekto. Ji turi taip pat konfrontuotis su istorine išmintimi, su didžiosiomis religijų tradicijomis, su tuo ką jos žmonijai davė ir ką iš jos pačios gavo.

Daug dalykų, kuriuos pasakė teologai ir kuriuos praktika pavertė bažnytiniai autoritetai, istorija parodė esant klaidingais ir tai šiandien mus trikdo. Tačiau tuo pat metu šventųjų gyvenimai, krikščioniško tikėjimo aplinkoje subrendęs humanizmas rodo, jog šio tikėjimo branduolyje yra kažkas vertingo „viešajam protui“. Tiesa, kad daug kas iš to, ką teologija ir tikėjimas sako galioja tik tikėjimo viduje ir negali tapti reikalavimu tiems, kam netiki. Tačiau taip pat tiesa, kad tikėjimas (istorijoje) padėjo protui, krikščioniška žinia padrąsino jį tiesai ir pridengė nuo politikos bei interesų spaudimo.

Paliekant viduramžius ir grįžtant prie nūdienos universiteto, nors buvo stengtasi parodyti visada išliekančią universiteto prigimtį, galima konstatuoti, jog moderniaisiais laikais atsivėrė dvi didelės pažinimo sferos: natūraliųjų mokslų, kurie remiasi eksperimentu ir prielaida, jog materija yra „racionali“, bei humanistinių ir istorinių mokslų, kurie geriau parodė paties žmogaus prigimties dimensijas.

Žmonijai tai ne tik atvėrė milžiniškus žinojimo klodus, bet taip pat padėjo labiau pažinti ir pripažinti žmogaus orumą bei žmogaus teises - užtai galime būti tik dėkingi. Tačiau žmogaus kelias nepasibaigė ir kritimas į žmogiškumo praradimą nėra išgalvotas pavojus, ką rodo dabartinė istorija.

Pavojus vakarų pasauliui taip pat yra tai, kad žmogus savo žinojimo ir galios didybėje pasiduoda prieš tiesos klausimą. O tai tuo pat metu reiškia, kad protas pasiduoda interesų spaudimui ir patrauklumui naudos, pripažindamas pastarąją kaip galutinį kriterijų.

Anot popiežiaus, yra pavojus, kad filosofija degraduos į gryną pozityvizmą, o teologija bus apribota privačia sfera. Tačiau jei taip atsitiktų, proto šaknų nebelaistytų ji maitinantis vanduo. Vardan trokštamo grynumo ir pasaulietiškumo europietiška kultūra trokšta nukirsti savo šaknis, konstruoti save tik uždarų argumentų pagalba, bet taip ji netaps protingesne ir didesne, tik mažesne.

Grįžtant į patį pradinį tašką: ką popiežius turi pasakyti universitete? Tikrai neturi bandyti kitiems autoritariškai primesti tikėjimo, kuris gali būti duotas tik laisvėje. Virš Bažnyčios Ganytojo misijos, tačiau susietai su ja (popiežiaus) užduotis yra išlaikyti „jautrumą tiesai“ ir kviesti protą vėl leistis į tiesos, gėrio, Dievo ieškojimo kelią, paskatinti pasinaudoti krikščioniško tikėjimo istorija, suvokti Kristaus šviesą, padedančia rasti kelią ateičiai. (rk)