Popiežiaus bendroji audiencija. Katechezės apie šv. Augustiną antrosios dalies santrauka.

Trečiadienio rytą vykusios bendrosios audiencijos metu popiežius Benediktas XVI tęsė prieš savaitę pradėtą katechezę apie šv. Augustiną. Šį kartą Šv. Tėvas kalbėjo apie didžiojo vyskupo ir Bažnyčios Tėvo Augustino senatvę.

Ketverius metus prieš mirtį, 426 metų rugsėjo 26 dieną, Augustinas sukvietė savo bendruomenės narius į Hipono katedrą ir pristatė jiems savo įpėdinį kunigą Heraklijų. Ta proga Augustinas kalbėjo: „Šiame gyvenime visi esame mirtingi ir kiekvienam žmogui paskutinė diena kelia nerimą. Vaikystėje tikimės sulaukti paauglystės; paauglystėje – jaunystės; jaunystėje – brandaus amžiaus; sulaukę brandaus amžiaus – senatvės. Nesame tikri, kad jos sulauksime, bet tikimės. Po senatvės jau nėra kito gyvenimo laikotarpio, kurio galėtume tikėtis ir nežinome kiek truks pati senatvė. Aš, Dievo valia, į šitą miestą atvykau dar būdams kupinas jėgų, o štai dabar, jaunystė jau seniai praėjusi. Esu senas“. Išklausę Augustino kalbos ir sužinoję jo sprendimą paskirtį įpėdinį, į katedrą susirinkusieji tikintieji ėmė ploti ir dvidešimt tris kartus sušuko: „Dėkojame Dievui! Šlovė Kristui!“.

Augustino senatvė sutapo su Romos imperijos „senatve“. Italijos pusiasalį ėmė pulti barbarai; kitos gentys iš pietų puolė romėniškąją Afriką. Persikėlę per Gibraltaro sąsiaurį vandalai įsiveržė į Šiaurės Afriką. Žmonės bėgo iš miestų. Kartu su jais traukėsi ir kunigai, išblaškytų vienuolių bendruomenės. Pasaulio senatvė,- rašė šv. Augustinas, konstatuodamas Romos imperijos išsekimą. Tačiau jei pasaulis ir atrodo visiškai susenęs, Kristus nesensta. Nebijok, jo amžina jaunystė atjaunins ir tave, tu būsi žvalus tarsi erelis. Augustinas taip pat reikalavo, kad puolant barbarams kilus sumaiščiai, vyskupai ir kunigai gelbėdami gyvybes nepaliktų savo ganomųjų. Visiems vienodai gresia pavojus. Tie, kurie yra kitiems reikalingi, tenepalieka reikalaujančiųjų globos. Jei žmonės bėga į saugesnes vietas, tesitraukia su jais ir kunigai. Tačiau jei žmonės pasilieka, ir kunigai privalo pasilikti su pasiliekančiaisiais. Kaipgi neatpažinti šituose žodžiuose,- sakė Popiežius,- herojiško liudijimo, kurį vėliau, amžiams bėgant, įvairiose tikinčiuosius ištikusiose negandose davė daugybė vyskupų ir kunigų, nepabūgusių persekiojimų ir mirties.

Paskutiniais gyvenimo mėnesiais šv. Augustinas atsidėjo maldai ir mąstymams.. Silpstant jėgoms jis savo artimiausių bendradarbių prašė palikti jį vieną. Tik trumpai pasikalbėdavo su gydytojais ir su jam patarnaujančiais artimaisiais, o po to ištisas dienas praliesdavo pasinėręs į gilią meditaciją, kol galiausiai, kaip pats buvo meldęs, jo širdis nurimo Dieve 430 metų rugpjūčio 28 dieną.

Jo palaikai kurį laiką buvo saugomi Sardinijoje. Nežinoma nei tiksliai kada, nei kaip jie ten atsidūrė. 725 metais šv. Augustino relikvijos buvo perkeltos į Italijos Pavijos miesto Šv. Petro Aukso Danguje baziliką, kurioje jos saugomos iki mūsų dienų.

Šiandien, kai skaitau Augustino raštus,- sakė Popiežius katechezės pabaigoje,- man sunku patikėti, kad juos rašė žmogus, miręs prieš beveik 1600 metų. Atrodo, kad iš jo rašė kalba šiuolaikinis žmogus, šiandien degantis gyvu tikėjimu. Augustino raštuose matome nuolatinį tikėjimo aktualumą. Tas tikėjimas nepriklauso praeičiai. Girdime jį šiandien skelbiamą, nes Kristus yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius.

* * *

Audiencijos pabaigoje Popiežius priminė penktadienį, sausio 18 dieną, prasidedančią šiemetinę maldų savaitę už krikščionių vienybę. Šiemet ji ypatinga,- sakė Benediktas XVI,- nes minime maldos savaičių pradžios šimtąsias metines. Šiemetinės savaitės tema – tai apaštalo Pauliaus raginimas Tesalonikiečiams: „Be paliovos melskitės“. Šiuo raginimu ir aš kreipiuosi į visą Bažnyčia. Reikia nuolatos melstis ir karštai prašyti Dievą didžiosios visų Kristaus mokinių vienybės dovanos. Nesenkanti Šventosios Dvasios jėga teskatina mus visus nuoširdžiai siekti vienybės, kad galėtume visi katu išpažinti Jėzų, vienintelį pasaulio Gelbėtoją. (jm)