Pirmadienio audiencijos. Arabiškų regionų lotynų vyskupų konferencijos vizitas „ad Limina“

Pirmadienio ryte popiežius Benediktas XVI susitiko su kardinolu Angelo Bagnasco, Genujos arkivyskupu ir Italijos vyskupų konferencijos pirmininku, po vidudienio jo laukė susitikimas su Paryžiaus arkivyskupu kardinolu André Vingt –Trois, kuris neseniai buvo išrinktas Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininku ir, kartu su trimis kitais ganytojais, savo artimiausiais bendradarbiais, atvyko prisistatyti Šventajam Tėvui.

Tačiau labiausiai dėmesį traukiantis susitikimas vyko su Arabiškų regionų lotynų vyskupų konferencijos nariais, kurie atvyko į Romą su vizitu „ad Limina“. Šis pirmadienį prasidėjęs vizitas, kurio metu ganytojai asmeniškai pateiks ataskaitas už jiems patikėtas vyskupijas popiežiui, truks iki sausio 19 dienos.

Svarbus yra šio vizito kontekstas, susijęs su Artimųjų Rytų situacija arba, kaip įprasta sakyti, krize, kurios centras yra Izraelio ir Palestinos santykiai. Tačiau nereikia užmiršti kitų konfliktą maitinančių židinių: padėties Libane ir Irake.

Prieš keletą dienų Izraelį paliko JAV prezidentas Džordžas Bušas, toliau tęsiantis savo vizitą regiono valstybėse. Vizito Izraelyje metu, po susitikimų su Izraelio ir Palestinos atstovais, Bušas gana tiesmukai pareiškė, jog, iš vienos pusės, Izraelis turi palikti po 1967 metų karo okupuotas žemes ir sudaryti sąlygas suverenios Palestinos valstybės sukūrimui, iš kitos pusės, Izraelis turi teisę į saugumą ir į saugias sienas.

Šie JAV prezidento pareiškimai buvo nukreipti į dar vienas derybas, prasidėjusias taip pat pirmadienį, tarp Izraelio ir palestiniečių dėl kertinių konflikto punktų: dėl Jeruzalės miesto statuso, kolonijų likimo ir pabėgėlių sugrįžimo, sienų nustatymo ir vandens išteklių naudojimo. Derybų šalis atstovauja buvęs palestiniečių premjeras Ahmed Qorei ir Izraelio užsienio reikalų ministras Tzipi Livni.

Pateikiame šiek tiek duomenų apie Arabiškų regionų lotynų vyskupų konferenciją. Politinės geografijos terminais, be Palestinos autonominių teritorijų ji apima dar 16 valstybių: Saudo Arabiją, Bahreiną, Kiprą, Egiptą, Jungtinius Arabų Emyratus, Džibutį, Jordaniją, Iraką, Izraelį, Kuveitą, Libaną, Omaną, Katarą, Siriją, Somalį ir Jemeną.

1967 metais įsteigtai Arabiškų regionų lotynų vyskupų konferencijai šiuo metu pirmininkauja Jeruzalės lotynų patriarchas Mykolas Sabbah, vicepirmininko pareigas užima Bagdado lotynų arkivyskupas Jonas Sleiman. Konferencija suskirstyta į devynias bažnytines teritorijas.

Kaip jau savaime leidžia įtarti išvardintų valstybių pavadinimai, katalikų Bažnyčiai priklausančių tikinčiųjų padėtis jose yra labai įvairi. Vienose regiono valstybėse jie sudaro ženklią visuomenės dalį, kitose – vos kelis tūkstančius, Somalyje krikščionių vos šimtas. Vienose valstybėse religijos laisvė daugiau ar mažiau gerbiama, kitose – paprasčiausiai neegzistuoja. Vienuose kraštuose tikinčiųjų skaičius dėl emigracijos mažėja, bet kituose dėl tos pačios priežasties – didėja. Kelios valstybės regione gyvena nuolatiniame karo būvyje ir neretai, ypač ten, kur sudaro nedidelę mažumą, krikščionys tampa atpirkimo ožiu.

Kita vertus, kai kurių regiono valstybių teritorijose krikščionių bendruomenės gimė labai seniai, dar pirmaisiais amžiais. Čia susikūrė tradicijos, kurių atgarsius dar ir šiandien galima užčiuopti, savo veikalus rašė mąstytojai su dar ir šiandien neišblėsusiomis įžvalgomis. Ką ir besakyti apie Jeruzalę, turinčią ypatingą simbolinę reikšmę visiems krikščionims?

Jeruzalės patriarchas Mykolas Sabbah, komentuodamas vizitą „ad Limina“ Romoje, sakė, jog ganytojai pateiks Šventajam Tėvui esamą situaciją, supažindins su sunkumais ir su viltimis. Visi jie darbuojasi valstybėse, kuriose krikščionys yra mažuma. Šita aplinkybė nulemia sielovados pobūdį. Pastarosios tikslas yra padėti krikščionims priimti savo pačių krikščionybę ir ją realiai išgyventi nekrikščioniškoje visuomenėje. Buvimas „krikščioniu“ čia daug aštriau išgyvenamas negu kad krikščionių daugumos šalyse.

Vienas iš nuolatinių klausimų, su kuriais susiduria arabiškų regionų ganytojai yra emigracija. Jei, viena vertus, yra suprantamas žmonių siekis pagerinti savo gyvenimo sąlygas, kita vertus, galima priimti gimimą ir buvimą kokioje šalyje kaip Dievo valią, kad tos šalies visuomenei liudytum Kristų. Tai nėra lengva, tačiau būti krikščionimi – tai taip pat priimti sunkumus ir juos nešti.

Anot patriarcho Sabbah, nors negausios katalikų Bažnyčiai priklausančios tikinčiųjų grupės neturi didelio svorio valstybių gyvenime, vis dėlto ten, kur jų veikla nevaržoma yra pakankamai regimos dėl savo socialinės veiklos: dėl švietimo įstaigų ir dėl gydymo įstaigų išlaikymo. (rk)