Viešpaties Apsireiškimas (Trys Karaliai)

Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“. Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“. Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą. (Mt 2, 1-12)

IEŠKANTIEJI, Mons. Adolfas Grušas

Krikščioniškoji tradicija kalba apie tris išminčius, atėjusius pagarbinti gimusio Kristaus, tačiau iš tiesų Šventajame Rašte nieko nesakoma apie jų skaičių, nebent, kalbant apie Kūdikėliui Jėzui skirtas dovanas, reiktų apsiriboti trimis.

Drauge liaudiškasis pamaldumas kalbėjo ir apie kitus išminčius. Legendos pasakoja apie ketvirtąjį išminčių, kuris, neva, nuklydo nuo kelio ir, darydamas gerus darbus, klajojo, kol surado Išganytoją, mirštantį ant kryžiaus.

Be abejo, neturiu jokio noro griauti tradicinio suvokimo, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad trijų išminčių įvaizdis reiškia visus žmones, atėjusius pas Viešpatį, ir matant šių dienų pasaulį taip pat susidaro įspūdis, jog bent vienas išminčius tikrai neatvyko drauge su kitais, arba, geriau: jis dar nepasiekė tikslo.

Ne visiems pakanka tvirtumo eiti drauge su kitais. Ne kiekvienas moka priimti kitų sprendimus, jų kelionės planus.

Kartais ieškotojai apeina ratu Jeruzalę, „šventąjį miestą“, nes nepasitiki karaliaus rūmų gyventojais ir neturi jokio noro kalbėtis su Erodo siūlomais Rašto aiškintojais.

Tokie ieškotojai pasmerkti likti vieni, paskendę savo abejonėse, netikrume, kančiose, nepasitikėjime, patirdami kaskart žlungančius mėginimus. Jie net nežino, kokiame savo kelionės taške jie yra.

Kartais juos apima pyktis dėl jiems pasirodžiusios žvaigždės, kurios paskatinti leidosi kelionėn, kuri uždegė juose keistą troškimą rasti kažką daugiau, pakvietė ieškoti tiesos, neturinčios nieko bendro su kasdieninio gyvenimo smulkiais pasitenkinimais.

Juos apima pagunda liautis ieškojus, pamiršti jau patirtus nuotykius, galutinai užgniaužti savyje neramius širdies polėkius, prisitaikyti prie bendro gyvenimo stiliaus, pasitenkinti jau parengtais banaliais ir saugiais atsakymais ir nebesiveržti niekur toliau.

Tačiau, pagundai praėjus, jie vėl ieško, gal neturėdami didelių iliuzijų, bet neatsisakydami vilties rasti Viešpatį…

Šiandien yra ir jų šventė, visų tų, kurie nesuspėjo drauge ateiti prie prakartėlės, atsiliko kelyje, nors iš tiesų yra arčiau jos, negu tai atrodytų mums…

Jei mes vadiname šią šventę Viešpaties apsireiškimu, privalome suvokti, jog Viešpats Jėzus yra visuotinė dovana, visiems atnešta šviesa, net ir tiems, kurie užsispyrę kartais tos šviesos neateina pasiimti, bet jos vis ieško ir ieško.

Tai šventė visų tų, kurie dar nerado Viešpaties šviesos.

Kalbėdami apie hipotetišką ketvirtąjį išminčių, nuklydusį nuo kitų išminčių karavano ir pametusį kelią bei tebeklaidžiojantį žemėlapyje nepažymėtais keliais, turėtume prisiminti ir daugybę į jį panašių žmonių visame pasaulyje. Jie priklauso tai pačiai šeimai, tai palikuonys to, kuris dar neatėjo pas Viešpatį…

Net nežinau, ko galėtume šiandien visiems tiems ieškantiesiems palinkėti. Nesu tikras, kad jiems būtų geriau savo kelionėje sutikti ką nors, kuris jau rado Viešpatį ar bent jau mano Jį radęs.

Žinant kai kurių „konvertitų“ agresyvų elgesį, sakyčiau, kad kiekvienam atviros širdies žmogui geriau išvengti pavojingos artumos su jais, nes, primesdami savo patirtį, gali, vietoje priartinę prie tikslo, dar labiau nuo jo atitolinti.

Kartais atkakliai demonstruojamas tikrumas išgąsdina labiau, nei autentiškos abejonės…

Gyvenimo kelyje labiau įtikina ieškojimo vargas, negu pasipūtęs pasitenkinimas atradimu.

Tie ieškotojai labai reikalingi mums, jau įsitikinusiems, jog pažinome tiesą. Mums būtinas jų sugebėjimas nepalūžti ir kiekvieną kartą pradėti ieškojimus, pažymėtus viltimi ir pasitikėjimu.

Viena aišku: tokie žmonės tikrai nepavėluos, nes jų laukia pats Viešpats.

Jis niekada nepaliko jų vienų. Tiesa, Jis užgesino žvaigždę, bet pasiliko kartu su jais, juos palaikydamas ir vesdamas pas save.

Yra visokių žmonių: vieni pas Viešpatį ateina tiesiai, be jokių abejonių ir prisiglaudę džiaugiasi Jo artuma. Jie drauge su išvardintais išminčiais atneša dovanas, su kuriomis gal ir patys nelabai žinojo ką daryti.

Tie, tebesantys kelionėje, neša savo rūpesčius, nuovargį, liūdesį, nusivylimą, kad vėluoja ir kad gali nebesuspėti prie prakartėlės.

Iš tikrųjų, žmogus niekuomet nėra tikras, ar jau surado Dievą, tačiau gali būti tikras, kad Dievas, atėjęs į pasaulį dėl žmogaus, visuomet žinos, kur jį surasti…