Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę
išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme
užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“. Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo,
o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto
aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje,
nes pranašas yra parašęs: Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp
žymiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis vadas, kuris ganys mano tautą – Izraelį“.
Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės
pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie
kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus,
išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė
pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi.
Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino.
Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir
miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, kitu keliu pasuko į savo kraštą. (Mt
2, 1-12)
IEŠKANTIEJI, Mons. Adolfas Grušas
Krikščioniškoji
tradicija kalba apie tris išminčius, atėjusius pagarbinti gimusio Kristaus, tačiau
iš tiesų Šventajame Rašte nieko nesakoma apie jų skaičių, nebent, kalbant apie Kūdikėliui
Jėzui skirtas dovanas, reiktų apsiriboti trimis.
Drauge liaudiškasis pamaldumas
kalbėjo ir apie kitus išminčius. Legendos pasakoja apie ketvirtąjį išminčių, kuris,
neva, nuklydo nuo kelio ir, darydamas gerus darbus, klajojo, kol surado Išganytoją,
mirštantį ant kryžiaus.
Be abejo, neturiu jokio noro griauti tradicinio suvokimo,
tačiau, atsižvelgiant į tai, kad trijų išminčių įvaizdis reiškia visus žmones, atėjusius
pas Viešpatį, ir matant šių dienų pasaulį taip pat susidaro įspūdis, jog bent vienas
išminčius tikrai neatvyko drauge su kitais, arba, geriau: jis dar nepasiekė tikslo.
Ne
visiems pakanka tvirtumo eiti drauge su kitais. Ne kiekvienas moka priimti kitų sprendimus,
jų kelionės planus.
Kartais ieškotojai apeina ratu Jeruzalę, „šventąjį miestą“,
nes nepasitiki karaliaus rūmų gyventojais ir neturi jokio noro kalbėtis su Erodo siūlomais
Rašto aiškintojais.
Tokie ieškotojai pasmerkti likti vieni, paskendę savo abejonėse,
netikrume, kančiose, nepasitikėjime, patirdami kaskart žlungančius mėginimus. Jie
net nežino, kokiame savo kelionės taške jie yra.
Kartais juos apima pyktis
dėl jiems pasirodžiusios žvaigždės, kurios paskatinti leidosi kelionėn, kuri uždegė
juose keistą troškimą rasti kažką daugiau, pakvietė ieškoti tiesos, neturinčios nieko
bendro su kasdieninio gyvenimo smulkiais pasitenkinimais.
Juos apima pagunda
liautis ieškojus, pamiršti jau patirtus nuotykius, galutinai užgniaužti savyje neramius
širdies polėkius, prisitaikyti prie bendro gyvenimo stiliaus, pasitenkinti jau parengtais
banaliais ir saugiais atsakymais ir nebesiveržti niekur toliau.
Tačiau, pagundai
praėjus, jie vėl ieško, gal neturėdami didelių iliuzijų, bet neatsisakydami vilties
rasti Viešpatį…
Šiandien yra ir jų šventė, visų tų, kurie nesuspėjo drauge
ateiti prie prakartėlės, atsiliko kelyje, nors iš tiesų yra arčiau jos, negu tai atrodytų
mums…
Jei mes vadiname šią šventę Viešpaties apsireiškimu, privalome suvokti,
jog Viešpats Jėzus yra visuotinė dovana, visiems atnešta šviesa, net ir tiems, kurie
užsispyrę kartais tos šviesos neateina pasiimti, bet jos vis ieško ir ieško.
Tai
šventė visų tų, kurie dar nerado Viešpaties šviesos.
Kalbėdami apie hipotetišką
ketvirtąjį išminčių, nuklydusį nuo kitų išminčių karavano ir pametusį kelią bei tebeklaidžiojantį
žemėlapyje nepažymėtais keliais, turėtume prisiminti ir daugybę į jį panašių žmonių
visame pasaulyje. Jie priklauso tai pačiai šeimai, tai palikuonys to, kuris dar neatėjo
pas Viešpatį…
Net nežinau, ko galėtume šiandien visiems tiems ieškantiesiems
palinkėti. Nesu tikras, kad jiems būtų geriau savo kelionėje sutikti ką nors, kuris
jau rado Viešpatį ar bent jau mano Jį radęs.
Žinant kai kurių „konvertitų“
agresyvų elgesį, sakyčiau, kad kiekvienam atviros širdies žmogui geriau išvengti pavojingos
artumos su jais, nes, primesdami savo patirtį, gali, vietoje priartinę prie tikslo,
dar labiau nuo jo atitolinti.
Kartais atkakliai demonstruojamas tikrumas išgąsdina
labiau, nei autentiškos abejonės…
Gyvenimo kelyje labiau įtikina ieškojimo
vargas, negu pasipūtęs pasitenkinimas atradimu.
Tie ieškotojai labai reikalingi
mums, jau įsitikinusiems, jog pažinome tiesą. Mums būtinas jų sugebėjimas nepalūžti
ir kiekvieną kartą pradėti ieškojimus, pažymėtus viltimi ir pasitikėjimu.
Viena
aišku: tokie žmonės tikrai nepavėluos, nes jų laukia pats Viešpats.
Jis niekada
nepaliko jų vienų. Tiesa, Jis užgesino žvaigždę, bet pasiliko kartu su jais, juos
palaikydamas ir vesdamas pas save.
Yra visokių žmonių: vieni pas Viešpatį ateina
tiesiai, be jokių abejonių ir prisiglaudę džiaugiasi Jo artuma. Jie drauge su išvardintais
išminčiais atneša dovanas, su kuriomis gal ir patys nelabai žinojo ką daryti.
Tie,
tebesantys kelionėje, neša savo rūpesčius, nuovargį, liūdesį, nusivylimą, kad vėluoja
ir kad gali nebesuspėti prie prakartėlės.
Iš tikrųjų, žmogus niekuomet nėra
tikras, ar jau surado Dievą, tačiau gali būti tikras, kad Dievas, atėjęs į pasaulį
dėl žmogaus, visuomet žinos, kur jį surasti…