Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie
apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie
girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus
ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami
Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta. Praslinkus aštuonioms
dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas
buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose.(Lk 2, 16-21)
ŠVIESA
IŠ AUKŠTYBIŲ, Mons. Adolfas Grušas:
Apaštalas
Jonas, kalbėdamas apie Išganytojo įsikūnijimą, pastebi: Pas savuosius atėjo, o savieji
jo nepriėmė…
Kartais atrodo, kad Dievas mums išlieka kažkiek svetimas.
Jis
yra lyg prašalaitis, įsibrovęs į mūsų įprastą gyvenimą.
Kažin, ar mes iš tiesų
Jo laukiame…
Jei Viešpats dar kartą ateitų į pasaulį, apsivilkęs tuo pačiu
neturto rūbu, mes, ilgai nedelsdami, tikriausiai imtumės iniciatyvos valdžios institucijose,
kad kuo greičiau įpareigotų Jį išvykti.
Tiesa, jei Jis tvirtai pareikštų: Pasislinkite
šalin ir duokite vietos man, nes visas pasaulis yra mano, su didžiausia pagarba Jam
užleistume pačias plačiausias erdves, o patys, prisiploję prie sienos, leistume Jam
viešpatauti, kaip Karaliui.
Juk taip ir įsivaizduojame Paskutinį Teismą, nors,
reikia pripažinti, nelabai panašu, kad tos dienos labai lauktume…
Tačiau Viešpats
atėjo pas mus, kaip Kūdikis, tikrai niekuo neapsunkindamas to meto viešbučių savininkų,
vos gimęs paguldytas ėdžiose, jau tada paliudydamas, kad atėjo, kaip aukojama duona,
kaip maistas žmonėms. Jis atėjo, niekieno neįvertintas, niekam nieko neprimetantis
jėga, kaip elgeta, kaip tas, kuris visiškai nenori įsakinėti…
Todėl žmonės
ir nustūmė tą Kūdikį į gyvenimo pakraštį. Kadangi Jis nesistengė valdyti, žmonėms
pasirodė, jog jie turi teisę išsisukti nuo jiems atneštos žinios.
Marija dėmėjosi
visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje…
Motina savo širdyje svarstė
dvi paslaptis.
Ji susidūrė su paslaptimi savo Sūnaus, kuris, iš aukštybių ateidamas
pas žmones, pasirinko tokį nenuspėjamą kelią.
Drauge ją turėjo kankinti paslaptis
žmonių, atmetančių šviesą, nepriimančių Svečio iš dangaus.
Iš tiesų būtų sunku
pasakyti, kurią iš šių dviejų paslapčių buvo sunkiau suvokti, priimti ir pakelti.
Dievo
Motina nuo pat Jėzaus gimimo buvo susitelkusi ties dviem versmėmis, paslapties šaltiniais.
Ji mąstė apie Dievą ir apie žmogų.
Abi šios paslaptys verčia stebėtis, veda
prie ilgų apmąstymų, kai atrodo, kad sunku rasti kokį nors patenkinantį sprendimą.
Iš
vienos pusės susiduriame su Dievo atkaklumu dovanoti žmonėms gyvybę.
Iš kitos
pusės regime užsispyrimą atsisakyti duodamos dovanos.
Apreiškimą priėmusi Motina
stengiasi suprasti uždarytų durų paslaptį.
Mergelė, ištarusi Dievui taip, sunkiai
gali suvokti neįtikėtiną žmonių ne.
Dievo Motina lieka apstulbinta, susidūrusi
su sąmokslu prieš gyvenimą ir šviesą.
Mes iš tiesų, bent jau žodžiais, nesame
priešingi Išganytojo atneštai Gerajai Naujienai, tačiau amžinai norime išsaugoti savo
autonomiją, drauge tikėdamiesi gailestingumo.
Esame protingi kūriniai, kurie
nemėgsta atsiverti didesniam Protui, esame jausmingi kūriniai, kurie taip iki galo
ir nesupranta tikrosios Meilės.
Kaip tik todėl ir mūsų gyvenimo dienos yra
vienodos.
Mes viską žinome, prie visko esame įpratę, esame nuspėjami. Pasitikime
tik jau žinomais ir išbandytais dalykais. Mėgstame technikos naujoves, bet vengiame
Gerosios Naujienos.
Kaip tik todėl Bažnyčia, pradedant Naujuosius Metus, mums
kalba apie Dievo Motiną, kad tas laikotarpis, kai, atrodytų, esame nusiteikę kažką
daryti kitaip, naujai, mums leistų atsiverti Viešpaties šviesai, priimti Jį į savo
gyvenimą.