Marijos, Dievo Gimdytojos iškilmės pirmieji Mišparai. Padėka už 2007 metus.

Pirmadienio, paskutinės metų dienos vakarą, popiežius Benediktas XVI Vatikano Šv. Petro bazilikoje vadovavo Švenčiausiosios Mergelės Marijos Dievo Gimdytojos iškilmės pirmiesiems Mišparams, kurių metu drauge su Romos vyskupija, kurios ganytojas yra Popiežius, ir su visa pasauline Bažnyčios narių bendrija, dėkojo už besibaigiančius 2007-osiuos Viešpaties metus.

Liturgijoje ši svarbi Marijos šventė sutampa su kalendorių metų pabaiga ir pradžia. Kontempliuodami dieviškąją motinystę, giedame padėkos giesmę už besibaigiančius 2007-uosius ir prasidedančius 2008-uosius metus. Nenumaldomai tekantis laikas kviečia mus kelti dėkingumo kupinas akis į Tą, kuris yra amžinas, į laiko Viešpatį,- kalbėjo Popiežius Mišparų homilijoje.

Šį vakarą girdėtame trumpame skaitinyje iš Laiško Galatams, šv. Paulius, kalbėdamas apie žmogų išlaisvinantį Dievo įsikūnijimo slėpinį, mini ir Tąją, kurios dėka Dievo Sūnus atėjo į pasaulį: „Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters“ (Gal 4,4). Ši moteris, tai Marija iš Nazareto, tai ypatingoji moteris, nes ji yra Išganytojo Motina. Lygiai taip pat galime tvirtinti, kad ji yra ir mūsų Motina, nes savąjį motinystės pašaukimą jinai vykdė dėl mūsų ir visų žmonių išganymo. Kontempliuodama Mariją, Bažnyčioje joje įžvelgia ir savo pačios bruožus. Marija gyvena tikėjimu ir meile; Marija yra išganytas kūrinys; Marija bendradarbiauja dieviškajame visos žmonijos išganymo darbe. Žiūrėdama į Mariją, Bažnyčios narių bendrija joje atpažįsta savo tikrąją misiją ir supranta savo slėpinio prasmę. Toliau, tame pačiame Laiške Galatams, Pauliaus pabrėžia, jog faktas, kad Dievo Sūnus priėmė žmogaus prigimtį, lėmė radikalią žmogaus gyvenimo transformaciją. Dievo Sūnus tapo tokiu kaip mes, kad ir mes būtume panašūs į jį. Tai yra svarbiausia, fundamentali, mūsų dėkingumo Dievui priežastis. Šį vakarą taip pat dėkingi prisimename ir tas malones, kuriomis buvome apdovanoti per pastaruosius dvyliką mėnesių. Iš visos tikinčiųjų bendrijos širdžių šį vakarą kyla į dangų dėkingumo kupinas „Te Deum“.

Giedodami padėkos ir šlovinimo himną, mes taip pat maldaujame, kad Viešpaties apvaizda nuolatos mus globotų. Susirinkę šioje bazilikoje ypatingai prašome globoti Romos Bažnyčios bendruomenę, ypač jaunimą ir jaunimo ugdytojus, misionierius, kurie ryžtasi asmeniškai įsipareigoti Evangelijos skelbimo misijai šiame mieste ir plačiajame pasaulyje; kunigus ir besiruošiančius kunigystei jaunuolius. Popiežius čia atskirai paminėjo 28 Romos vyskupijos diakonus, kurie balandžio mėnesį priims kunigystės šventimus.

Didingas padėkos ir šlovinimo himnas „Te Deum“ baigiasi žodžiais: „In te, Domine, speravi: non confundar in aeternum“ – Tu, Viešpatie, esi mūsų viltis; Tu, Viešpatie, niekados mūsų nenuvilsi. Kristus yra mūsų nepalaužiama viltis,- sakė Popiežius, primindamas, jog būtent į Kristų sudėtai ir ant Kristaus pamato pastatytai krikščioniškai vilčiai jis skyrė savo encikliką „Spe salvi“ („Išgelbėti viltimi“). Mūsų viltis, kuria kiekvienas asmeniškai gyvename, yra taip pat viltis kitiems, viltis dėl kitų. Melskime Viešpatį, kad sugebėtume būti vilties raugas visose mūsų gyvenimo srityse ir situacijose, kad sugebėtume kurti geresnį rytojų. Tai mano linkėjimai, kuriais šį vakarą trokštu su visais dalintis. Tai linkėjimas, kurį pavedu Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos ir Vilties Žvaigždės užtarimui. (jm)