Šventoji Šeima

Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti“. Atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą. Ten jis prabuvo iki Erodo mirties, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą.

Erodui mirus, štai Viešpaties angelas pasirodo per sapną Juozapui Egipte ir sako: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir keliauk į Izraelio kraštą, nes jau mirė tie, kurie tykojo kūdikio gyvybės“. Tuomet Juozapas atsikėlė, pasiėmė kūdikį ir motiną ir pargrįžo į Izraelio žemę. Išgirdęs, jog Archelajas valdo Judėją po savo tėvo Erodo, pabūgo ten vykti. Įspėtas sapne, nukeliavo į Galilėjos sritį ir apsigyveno Nazareto mieste, kad išsipildytų pranašų žodžiai: Jį vadins Nazariečiu. (Mt 2, 13-15. 19-23)

PAPRASTAS APSIREIŠKIMAS, Mons. Adolfas Grušas

Šio sekmadienio Evangelija mums pasakoja apie Jėzaus kūdikystės įvykius, o konkrečiai: Šventosios Šeimos bėgimą į Egiptą, kai kilo pavojus, jog Išganytojas gali būti nu˛udytas.

Išskyrus angelo pasirodymus sapne Juozapui, viskas atrodo labai paprastai. Kiekvienas tėvas ir motina padarytų viską, kad tik jų kūdikio gyvybė būtų išgelbėta.

Šis paprastumas iš tiesų tampa ir viso Kristaus Įsikūnijimo ženklu.

Tai konkreti Įsikūnijimo, o drauge ir Dievo Sūnaus žmogiškumo išraiška, nes Jėzus gyveno tikrą gyvenimą šeimoje. Jis, prisiimdamas mūsų žmogišką prigimtį, neaplenkė savo buvimu ir šios specifinės srities.

Klystume, sakydami, kad trisdešimt metų, praleistų Nazarete, Jėzui buvo tarsi pasirengimas tam, kas bus atlikta vėliau. Tokiu atveju akivaizdžiai sumenkintume Šventosios Šeimos gyvenimą, nes pasirengimo laikotarpis reiškia kažką, kas yra laikina, praeinama, savotišką laikiną etapą, o svarbiausias dalykas tik lauktų ateityje.

Vadinamasis „Jėzaus paslėptasis gyvenimas“, kol jis gyveno Nazarete, taip vadinamas tik todėl, kad nuvilia mūsų prigimtą smalsumą. Mums taip norėtųsi žinoti daugiau smulkmenų apie tai, kaip Jėzus augo, brendo, kaip mokėsi, tuo tarpu keli pasakojimai, randami Evangelijoje, to smalsumo nepatenkina.

Tačiau jei tik sugebėsime atskleisti sau tikrą tų metų reikšmę, šį Jėzaus gyvenimo laikotarpį labiau tiktų vadinti „Jėzaus spindulinguoju gyvenimu“.

Dievas Sūnus visų pirma atėjo į šeimos gyvenimą. Kasdieniai žodžiai, įpročiai Jo dėka tampa amžinybės spinduliais, dieviškumo slėpiniu, spindulingu ženklu Dievo, kuris yra su mumis.

Jėzus mokėsi, augo, patyrė meilę ir dalijosi ja, dirbo, susipa˛ino su pasaulio vertybėmis „įprastoje“ „paprastos“ šeimos aplinkoje.

Jėzus atskleidė Tėvo veido šviesą ne vien tada, kai paliko savo namus, eidamas ieškoti nusidėjėlių, vargšų, ligonių, duonos ir Žodžio išalkusių minių, vandens ir paguodos trokštančių žmonių, bet taip pat ta šviesa nušvietė ir savo kuklius namus. Ne kartą susiduriame su pavojumi pernelyg akcentuoti viešąją Jėzaus veiklą, pamiršdami, jog Išganytojas turėjo savo namus, ir tuose namuose išbuvo ilgiau, negu bet kur kitur.

Jėzus susitiko su žmonėmis, dalijosi jų likimu, pažino jų problemas ir įsijautė į jų sunkumus bei kančias, jų būtį ir Dievo meilės troškimą ne vien tada, kai leidosi kelionei Palestinos keliais, bet jau tada, kai atėjo į šį pasaulį šeimos aplinkoje ir ten gyveno ilgus metus.

Nazareto namai, nėra, kalbant banaliai, laukiamasis, kuriame apsistojama, prieš ivykstant atlikti pareigos, ir ne tyrimo institutas, kur kruopščiai rengiamasi nustebinti pasaulį.

Nazareto Šeima yra apreiškimo vieta, ji yra Dievo susitikimo su žmonėmis vieta, visuotinis kvietimas į išganymą, kasdienybės perkeitimo į amžinybę vieta.

Tokia vieta gali ir privalo tapti bet kuri krikščioniška šeima. Reikia tik vieno: įsileisti Dievą į savo kasdienybę…