„Panaikinta, bet nesunaikinta: vergovė XXI amžiuje“

Taip buvo pavadinta 2007 metų gruodį surengta tarptautinė konferencija, įsiliejusi į kitų renginių srautą, kuriais buvo minimas prekybos vergais panaikinimo dviejų šimtų metų jubiliejus.

1807 metų kovo 25 dieną Jungtinės Karalystės parlamentas priėmė visai didžiulei britų imperijai galiojantį įstatymą, kuriuo uždraudė vergų prekybą. Nors šis įstatymas yra vertai prisimenamas, tačiau klystume, jei manytumėme, kad vergovė nuo jo paskelbimo datos išnyko. Ne tik vergų prekyba, tačiau pati vergovė Britų imperijoje buvo panaikinta 1833 metais, dar prireikė dešimtmečių, kol įstatymas buvo įgyvendintas ir kol panašų pasirinkimą padarė kitos kolonijinės galybės – Prancūzija, Olandija, Portugalija ir Ispanija. Pesimistiškiausiais vertinimais kelių šimtmečių bėgyje iš Afrikos buvo išvežti iki 12 – 15 milijonų vergais paverstų žmonių. Jie būdavo gabenami tokiomis nežmoniškomis sąlygomis, kad kol pasiekdavo Amerikos krantus mirdavo nuo 20 iki 40 procentų nelaimingųjų.

Konferencijos „Panaikinta, bet nesunaikinta: vergovė XXI amžiuje“ organizatoriai yra Ekumeninė Bažnyčių taryba, kuri vienija 347 įvairias protestantų, anglikonų, ortodoksų Bažnyčias; Reformuotų Bažnyčių pasaulinis aljansas, vienijantis 214 autonominių Kalvino tradicijos reformuotų Bažnyčių: Taryba pasaulinei misijai, vienijanti 31 autonominę Bažnyčią, taip pat daugiausia priklausančių reformatų tradicijai.

Baigiantis 2007 metams ir prekybos vergais panaikinimo 200 metų sukaktį šios konferencijos dalyviai padarė, viena vertus, tam tikrą istorinę „sąžinės sąskaitą“, antra vertus, apžvelgė dabartį ir pasiūlė rekomendacijas ateičiai.

Jie pabrėžė, kad būtų nuodėmė sąmoningai užmiršti ir nutylėti, jog į prekybą vergais aktyviai buvo įsitraukę daugeliui to laiko Bažnyčių priklausantys krikščionys, kurie joje dalyvavo tiesiogiai arba gaudavo netiesioginius pelnus, dar kiti sukūrė iškreipta rasistine antropologija paremtus teologinius pateisinimus.

Viltį ir paguodą teikia, kad, iš kitos pusės, buvo daug krikščionių, kurie aktyviai kovojo už vergovės panaikinimą, už vergų gyvenimo sąlygų pagerinimą. Būtent jie ir šiandien lieka sektinais pavyzdžiais.

Kodėl šiandien? Nes vergovė panaikinta, tačiau nesunaikinta, ji įgijo kitas formas – tai priverstinė prostitucija, priverstinis vaikų darbas ar rekrūtavimas į kariuomenę, atidavimas už skolas. Šiose dabartinėse vergovės formose yra žeminami milijonai asmenų.

Ką galima daryti? Konferencijos dalyviai pasiūlė kritiškai peržvelgti socialiai sukonstruotus mūsų vaizdinius bei kalbą, kurie iki šiol leidžia daugiau ar mažiau toleruoti vergovę, Bažnyčių leidiniuose ir interneto svetainėse publikuoti daugiau medžiagos apie praeities ir dabartinę vergovę bei skatinti debatus šiomis temomis, skatinti įsisąmoninti, jog kiekvienas žmogus yra Dievo paveikslas. Greta šių, daugiau krikščionių savivokai skirtų gairių, konferencijos dalyviai pasiūlė ir praktinės veiklos kryptis: pavyzdžiui, rengti ekumeninius susitikimus tarp įvairioms tautoms priklausančių ir iš įvairių žemynų kilusių krikščionių, pilietiškai remti politiką, kuri siekia padėti be skrupulų šimtmečius išnaudotam Afrikos žemynui. (rk)