Naująjį lekcionarijų italų kalba puošia abstraktaus meno iliustracijos

Pačioje gruodžio pradžioje Italijos katalikų Bažnyčia oficialiai pradėjo naudoti naująją sekmadienio Mišių skaitinių knygą, dar kitaip – lekcionarijų. Šio tipo liturginėse knygose yra pateikiami sekmadieniais ir šventėmis, ištisų metų šiokiadieniais, šventųjų garbei ir specialiomis progomis laikomose Mišiose skaitomi Šventojo Rašto tekstai tiek iš Naujojo, tiek iš Senojo Testamentų. Kartu su Mišiolu, Mišių skaitinių knyga yra naudojama kiekvienose Mišiose. Tačiau ne tik – kiekvienas tikintysis gali naudoti šioje knygoje pateikiamus kasdieninius skaitinius, kurie parinkti taip, kad atspindėtų svarbiausius Išganymo istorijos įvykius, nuosekliai vestų per liturginių metų etapus – adventą, gavėnią ir kt. Lekcionarijus taip pat sugretina Senojo Testamento, psalmių, Pauliaus laiškų, Evangelijos tekstus, taip pasiūlydamas skaitytojui platesnį tikėjimo tiesų suvokimą.

Naujos Mišių skaitinių knygos išleidimas nebuvo tik senos versijos perleidimas. Jis atspindi kelerius metus trukusį naujos redakcijos ir teksto korekcijos darbą. Iki jo buvo naudojama po Vatikano II susirinkimo išleista ir 1969 metais patvirtinta Mišių skaitinių knyga. Tačiau nuo tos datos šiek tiek keitėsi tiek Bažnyčios liturginis kalendorius, tiek pati italų kalba. Taip pat per beveik keturias dešimtis metų Biblijos teksto tyrinėtojai pasiūlė tikslesnių išsireiškimų.

Tačiau, be kitų naujovių, viena ypač krinta į akis – tai iliustracijos. Liturginių knygų puošimo iliustracijomis tradicija yra labai sena. Žodžiai ir vaizdai papildo vienas kitą. Kai kurios knygos yra taip išpuoštos, jog pačios tapo meno kūriniais ir yra saugomos muziejuose. Tačiau jei, vėlgi sekant nusistovėjusiais papročiais, ankstesni lekcionarijai buvo puošiami senų meno kūrinių fragmentais, viduramžių kodeksų miniatiūromis, tai šis – šiuolaikinio meno iliustracijomis.

Virš trisdešimties menininkų buvo paprašyti parengti po vieną ar kelias iliustracijas liturgijai svarbioms datoms. Taip atsirado 87 visą puslapį užimantys kūriniai.

Tai buvo gana drąsus pasirinkimas, pažymima įvairių komentatorių pastabose. Kai kurios iliustracijos yra laikantis abstrakčiojo meno kanonų.

Šios iliustracijos tapo proga diskusijoms apie tai, kas yra „sakralus menas“, ne paslaptis, kad kai kurie naujojo lekcionarijaus iliustracijas priėmė nenoriai. Tačiau, kita vertus, nėra vienos kokios meninės pakraipos ar kokio nors istorinio periodo meno, kuris būtų privalomas Bažnyčiai. (rk)