Popiežiaus Benedikto XVI Kalėdų nakties šv. Mišių homilija

„Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji (Marija) pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje“, - šiuo Evangelijos pagal Luką sakiniu šv. Petro bazilikoje pradėjo savo Kalėdų nakties homiliją popiežius Benediktas XVI.

Šie žodžiai, - sakė Šventasis Tėvas, - kaskart vis iš naujo paliečia mūsų širdis. Išsipildė Angelo Nazarete apreikštas momentas: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus“. Išsipildė momentas, kurio Izraelis laukė tiek amžių, tiek tamsių valandų, kurio kažkuriuo būdu laukė visa žmonija – kad Dievas pasirūpintų mumis, kad išeitų iš savo slėptuvės, kad pasaulis pasidarytų sveikas ir kad Jis viską atnaujintų.

Galime įsivaizduoti su kokiu vidiniu pasiruošimu, su kokia meile Marija išgyveno šį momentą. Greitas užsiminimas „suvystė jį vystyklais“ leidžia užčiuopti truputį švento džiaugsmo ir tylaus uolumo iš to pasiruošimo. Vystyklai buvo paruošti tam, kad vaikelis būtų gerai pasitiktas. Tačiau užeigoje nebuvo vietos. Kažkuriuo būdu visa žmonija laukia Dievo, jo artumo, tačiau kai tai įvyksta – neturi jam vietos. Yra taip susirūpinusi savimi pačia, kad tam reikia viso turimo laiko , kurio nebelieka niekam kitam – nei artimui, nei vargšui, nei Dievui. Kuo labiau žmonės tampa turtingesni, tuo labiau viską užpildo tik savimi. Tuo mažiau lieka vietos kitam.

Jonas savo Evangelijoje trumpai apibendrino ; „pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“. Pirmiausia Betliejus: Dovydo sūnus atėjo į savo miestą, tačiau užeigoje jam neatsirado vietos. Po to Izraelis, kuris nenori priimti jam siųstojo. Galiausiai visa žmonija: tas, kuriam buvo sukurtas visas pasaulis, pirmapradis kuriantysis Žodis atėjo į pasaulį, bet nebuvo priimtas ir išgirstas.

Jono žodžiai yra skirti visiems mums, kiekvienam atskirai ir visiems kartu. Ar turime laiko artimui, kuriam reikia mūsų malonių žodžių? Ar turime laiko kenčiančiam, kuriam reikia mūsų pagalbos? Ar turime laiko Dievui? Ar Jis gali ateiti į mūsų gyvenimą, ar gali rasti vietos jame? Ar viską užpildėme tik savimi, savo mintimis ir savo veiksmais?

Ačiū Dievui, neigiama žinia nėra vienintelė ir paskutinė, kurią skaitome Evangelijoje. Čia randame taip pat motinos Marijos meilę, Juozapo ištikimybę, budrius piemenis ir jų džiaugsmą, iš toli atvykusius tris išminčius. Todėl Jono Evangelijoje priduriama: „visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais“ . Yra tokių, kurie Jį priima, pirmiausia tvartelyje, ir taip tyloje pradeda augti nauji namai, naujas miestas, naujas pasaulis.

Kalėdos leidžia mums atpažinti uždaro pasaulio prietemą, kurią stebime kasdienybėje. Tačiau jos taip pat skelbia, kad Dievas nesileidžia paliekamas išorėje. Jis atranda vietos, galbūt iš pradžių tik tvartelyje. Yra žmonių, kurie mato Jo šviesą ir ją perduoda. Per Evangeliją Angelas kalba taip pat ir mums ir per šventąją liturgiją Atpirkėjas ateina į mūsų gyvenimus. Jei esame piemenys ar išmintingi – šviesa ir jo žinia verčia mus leistis į kelią, palikti nuosavų troškimų uždarumą ir sutikus Viešpatį jį pagarbinti. Garbiname Jį atverdami pasaulį tiesai, gėriui ir visiems atstumtiesiems.

Kai kada vėlyvųjų viduramžių pabaigoje ir moderniųjų laikų pradžioje tvartelis, kuriame gimė Kristus, vaizduojamas kaip apirę rūmai. Dar galima įžvelgti jų buvusią didybę, tačiau dabar rūmų sienos suirusios ir rūmai tapo tik tvarteliu. Nors šis pavaizdavimas neturi nieko bendro su istorija, tačiau šioje metaforoje dalis tiesos yra. Dovydo sostas, kuriam buvo pažadėtas amžinas viešpatavimas, tuščias. Kiti valdo Šventąją Žemę. Juozapas, Dovydo palikuonis, yra paprastas amatininkas. Rūmai iš tikro tapo trobele.

Tačiau būtent Betliejaus tvartelyje Dovydo karališkumas realizuojasi nauju būdu. Naujuoju sostu, patrauksiančiu visą pasaulį, taps Kryžius. Nuo šio sosto bus sukurti tokie rūmai ir toks karališkumas, kurio žmonės neįsivaizdavo. Rūmai - tai bendruomenė tų, kurie buvo patraukti Kristaus meilės, kurie tapo viena su Juo, tai naujoji žmonija. Karališkumo galia – tai save atiduodančio gerumo galia. Tvartelis yra naujų rūmų pradžia, tai pradžia naujos bendruomenės, kurią kuria Jėzus.

Betliejaus tvartelyje dangus ir žemė susilietė, - baigdamas homiliją kalbėjo popiežius Benediktas XVI. – Dangus nusileido ant žemės. Ir todėl iš to tvartelio sklinda šviesa visiems laikams, čia įsižiebia džiaugsmas ir gimsta giesmė. Tas dangus priklauso ne fizinės erdvės, tačiau širdies geografijai. Tai Dievo širdis tą šventąją Naktį pasilenkė iki tvartelio, Dievo nuolankumas. Ir jei eisime jo pasitikti, tada prisiliesime ir prie dangaus, tada ir žemė taps nauja. Su piemenų nuolankumu šią šventą Naktį leiskimės į kelią link Kūdikio tvartelyje. Palieskime Dievo nuolankumą, Dievo širdį. Tada jos džiaugsmas palies mus ir padarys pasaulį šviesesniu. Amen. (rk)