Ketvirtasis Advento sekmadienis

Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“. Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“. Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save. (Mt 1, 18–24)

DU VARDAI, mons. Adolfas Grušas:

Evangelistas Matas mums kalba apie du Išganytojo vardus.

Jis primena pranašo žodžius: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis“, o tai reiškia: Dievas su mumis.

Šis vardas apaštalui labai brangus, nes jis pamini jį ne tik aprašydamas tai, kas įvyko prieš Jėzaus gimimą, bet pakartoja ir kalbėdamas apie Jėzaus žengimą į dangų, primindamas, kaip Jis užtikrina apaštalus: Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.

Akivaizdu, jog evangelistui rūpi užtikrinti tikinčiuosius, kad Kristus nuolat yra kartu su jais. Ypač tai pastebima, kai Jo vardu žmonės susirenka maldai, kai leidžiasi į kelionę per gyvenimą, drauge vykdydami jiems pavestą misiją, kai liudija Kristų, pasilenkdami prie vargstančio savo brolio, kai dalyvauja Bažnyčios pasiuntinybėje. Tai atvejai, kuomet galime sakyti, jog drauge su mumis yra ir veikia pats Dievas.

Klausimas, tačiau, skambėtų kiek kitaip: „Ar mes tikrai esame patenkinti tokiu Viešpaties buvimu?“

Sakytume, jog jausdami, kad Dievas yra drauge, turėtume jaustis patogiai.

Tačiau Dievas su mumis, kuris dalyvauja mūsų darbuose, kreipia mūsų mintis, kai privalome rinktis vienokį ar kitokį kelią, besikišantis į mūsų „nepašvęstą“ kasdienybę, gali kažkiek net erzinti.

Mes nesunkiai priimame Dievą, kuris yra kiek toliau nuo mūsų užgaidų, pas kurį ateiname tada, kai nusprendžiame patys.

Tačiau, minint Įsikūnijimo slėpinį, esame priversti priimti Dievą, kuris, prisiimdamas žmogaus kūną, atėjo gyventi kartu su mumis. Tai savotiška rizika ir iššūkis, nes reikia apsiprasti su Dievu, kuris gyvena ne išskirtinėje vietoje, apsuptas debesų ar ant aukšto neįveikiamo kalno, bet savo šventove pasirenka žmogų.

Ne kartą esame pasirengę būti Dievo tarnais, tačiau pritrūkstame drąsos tapti Jo buveine…
Kitas Išganytojo vardas, apie kurį, kaip pasakoja evangelistas, sapne Juozapui pasakė angelas, yra Jėzus, kuris reiškia: Dievas išgelbėja.

Šis vardas ir jame slypintis pažadas įprasmina ir savotišką nejaukumą, kuomet pasijuntame nepajėgūs priimti Dievo buvimą mumyse.

Tas vardas buvo labai paplitęs Palestinoje, ir, be abejonės, taip pat buvo vadinamas ne vienas Nazareto berniukas.

Įsikūnijimas turi dar vieną prasmę: ateinantis Išganytojas pasiima įprastą vardą, drauge trokšdamas pasauliui parodyti tikrą tokio vardo reikšmę.

Dievas atėjo gelbėti mūsų…

Tikrai malonu galvoti, kad Šventosios Šeimos namuose Jėzaus vardas skambėjo gana dažnai: Jėzau, paklausyk… Jėzau, kur dingai? Ateik čia… Jėzau, reikia, kad … Jėzau, ateik, padėk man…

Kiek kartų ir mes taip kreipiamės į savo Viešpatį, ypač būdami pasimetę, netekę vilties, ko nors prašydami ir tikėdamiesi…

Viskas priklauso tik nuo to, kaip mes ištarsime tą paprastą ir drauge didingą vardą, ar suprasime didelę meilę, kurią mums parodo ateinantis Išganytojas.

Jis ateina, kad būtų su mumis ir mus gelbėtų…