Penktadienio rytą įvyko tradicinis prieškalėdinis Popiežiaus susitikimas su Romos Kurijos kardinolas ir vyskupais

Penktadienio rytą įvyko tradicinis prieškalėdinis Popiežiaus susitikimas su Romos Kurija. Kongregacijų, Popiežiškųjų tarybų, tribunolų, taip pat Vatikano Miesto Valstybės administracijos vadovai penktadienį atvyko į Apaštališkuosius rūmus palinkėti Šventajam Tėvui džiugių šventų Kalėdų. Popiežius, kaip paprastai tokiomis progomis, apžvelgė svarbiausius besibaigiančių metų Bažnyčios gyvenimo įvykius, ypatingą dėmesį skirdamas jo paties Brazilijos Aparesidoje atidarytai Lotynų Amerikos vyskupų asamblėjai ir jos iškeltoms problemoms ir pasiūlytiems sprendimams, kurie yra aktualūs visai pasaulinei katalikų Bažnyčios bendrijai.

„Jėzaus Kristaus mokiniai ir misionieriai, kad jame žmonės turėtų gyvenimą“ – tokia buvo Aparesidoje vykusios kontinentinės vyskupų asamblėjos tema, priminė Popiežius. Tačiau kas nors tuoj pat galėtų paklausti: ar tai teisinga tematika dabartiniu mūsų istorijos laikotarpiu? Ar tai ne gręžimasis į save pačius, užsidarymas savyje, kai tuo tarpu pasaulyje tiek daug istorinės reikšmės iššūkių, neatidėliotinų teisingumo, taikos ir laisvės problemų, kurios reikalauja visų geros valios žmonių, o ypač krikščionių ir Bažnyčios pastangų?

Minėtos temos raktas, pagrindinis žodis yra „gyvenimas“, tikras gyvenimas, kurį gali mums duoti tik Kristus. Stengtis būti Kristaus mokiniais – reiškia visų pirma pažinti save, išmokti būti tikrais žmonėmis. Senasis Testamentas, kalbėdamas apie žmogų, gyvenantį pagal Dievo žodį, naudoja terminą „cadik“ – teisusis. Tai žmogus, kuris tampa teisiuoju paklusdamas Dievo žodžiui. Krikščionybėje Kristaus mokinio laikysena vadinama kitu terminu: tikintysis. Šiame žodyje telpa viskas: ir tikėjimas Kristumi, ištikimybė jam, ir teisingas gyvenimas sekant jo mokymu. Drauge su tikėjimu priimame ir Kristaus teisingumą, juo gyvename ir jį perduodame kitiems. Aparesidos asamblėjos baigiamasis dokumentas labai išsamiai kalba apie šitokį tikėjimo ir iš jo tekančio teisingumo sukonkretinimą žmogaus asmens orume, gyvybėje, šeimoje, moksle ir technologijų naudojime, darbe, visuotinėje žemės gėrybių paskirtyje, ekologijoje. Visose šiose srityse mes gyvendami pagal tikėjimą vykdome teisingumą ir stojame mūsų laikų iššūkių akistaton.

Popiežius priminė, jog Aparesidos baigiamasis dokumentas taip pat pabrėžia, kad Kristaus mokinys turi būti taip pat misionierius, Evangelijos šauklys. Tą patį kartoja ir prieš keletą dienų paskelbta Tikėjimo mokymo kongregacijos „Nota dėl kai kurių evangelizavimo aspektų“. Čia irgi neretai girdime klausimą: ar šiais laikais iš viso gailama ir leistina evangelizuoti? Gal reikėtų ne evangelizuoti, o tik skatinti, kad visos religijos ir pasaulėžiūros kiekviena savaip taikingai siektų žmonijos gerovės? Savaime suprantama, kad turime ugdyti pakantumą ir vieni kitus gerbdami bendradarbiauti. Katalikų Bažnyčia ryžtingai tai daro. Popiežius čia paminėjo du Asyžiuje vykusius didžiuosius tarpreliginis maldos už taiką susitikimus. Paminėjo šiemet Neapolyje surengtą įvairių religijų atstovų susitikimą. Paminėjo ir šių metų spalio mėnesio laišką, kurį jam atsiuntė 138 islamo religiniai lyderiai. Jiems pasiųstame atsakyme buvo pabrėžta, jog krikščionis ir musulmonus jungiantis tikėjimas į vieną Dievą, visatos Kūrėją ir teisingą Teisėją yra svarbus pagrindas, skatinantis bendrą veikimą vardan žmogaus gerovės ir teisingo bei solidaraus pasaulio.

Tačiau dialogas ir bendradarbiavimas nereiškia, jog neturėtume kitiems žmonėms skelbti Kristaus žinios. Kas pažino didžiąją tiesą, kas surado didįjį džiaugsmą, negali jo laikytis tik sau pačiam, bet privalo jį skelbti ir kitiems. Jėzus Kristus yra šviesa, kurios mes negalime slėpti, negalime vožti ryku degančio žiburio, bet privalome jį statyti į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Tad grįžkime prie pradžioje iškelto klausimo,- sakė Benediktas XVI,- ar teisingai darome, pirmenybę skirdami, ne mus supančio pasaulio problemoms, bet Kristaus asmeniui ir mūsų santykiui su juo. Ne, tai ne klaida! Nes tik naujas sutikimas su Kristumi ir susipažinimas su jo Evangelija pažadins mumyse jėgas, kurių dėka sugebėsime teisingai atsiliepti į šių laikų iššūkius.

Žinoma, nereikia turėti iliuzijų. Problemos, kurias sukelia šių laikų sekuliarizmas, yra didelės. Taip pat jaučiame nuolatinį sekuliarizuotos pasaulėžiūros ideologinį spaudimą. Ji vis dar skelbiasi turinti ekskliuzyvias teises į racionalumą. Mums tai ne naujiena ir mes žinome, kiek vargo ir pastangų kainuoja šitas mums skirtas kasdienis darbas ir kasdienė kova. Tačiau mes taip pat žinome, jog Viešpats tęsi duotą pažadą: „Štai, aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. Kupini šito džiugaus tikrumo, atnaujindami bendrystę su Kristumi, ženkime pasitikėjimo kupini į naujuosius metus. (jm)