Gruodžio 25 dieną katalikų Bažnyčia iškilmingai mini Išganytojo gimimą. Tačiau kodėl
būtent gruodžio mėnesį ir kodėl būtent 25 dieną? Kadangi iš Evangelijose pateiktų
duomenų negalime atsekti Kristaus gimimo dienos, tad gruodžio 25-osios dienos pasirinkimas
yra sutartinis, koks, beje, būtų ir bet kokios kitos datos pasirinkimas. Vis dėlto
gruodžio 25-oji „nenukrito iš dangaus“, ją reikia suprasti simboliniame kontekste.
Kame būtent glūdi šios datos simbolizmas?
Ji yra susijusi su žiemos saulėgrįža
(arba solsticija). Dabartiniame mūsų kalendoriuje gruodžio 21-osios arba 22-osios
naktis yra pati ilgiausia, o diena – pati trumpiausia. Po to naktis po truputį trumpėja,
o diena – ilgėja. Antikinio pasaulio kalendoriuje gruodžio 25 diena buvo tas momentas,
kai „šviesa įveikdavo tamsą“ ir diena pradėdavo ilgėti.
Menkai žinoma, kaip
ir kada pirmųjų amžių krikščionys paminėdavo Kristaus gimimo šventę, nors kad minėdavo,
nereikia abejoti.
Atrodo, kad ji nuo pat pradžių buvo susijusi su šviesos
simbolika. Tam galėjo duoti pagrindo kai kurios Naujojo ir Senojo Testamentų eilutės,
kurios kalba apie Dievo ap(si)reiškimą kaip apie šviesą žmonėms. Būtų galima pateikti
ne vieną tai liudijančia citatą, pavyzdžiui Evangelijoje pagal Matą (4,16) cituojamą
pranašą Izaiją „Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą“, leidžiant suprasti,
kad ta „šviesa“, tikroji šviesa – tai Kristus. Neatsitiktinai taip pat vieno nežinomo
autoriaus išlikusiame III amžiaus vidurio veikale „De pascha computus“ Kristaus gimimo
diena yra įvardinta kovo 28-oji. Šios datos pasirinkimą galime suprasti simbolinio
horizonto kontekste: kovo antroje pusėje yra pavasario lygiadienis (arba ekvinokcija),
t.y., momentas, kai diena susilygina su naktimi. Nežinomo autoriaus supratimu, Dievas
pasaulį turėjo pradėti kurti būtent lygiadienį, o kovo 28-oji, pagal jo naudotą kalendorių,
buvo ketvirtoji diena po lygiadienio. Dabar jei paskaitysime Senojo Testamento Pradžios
knygoje pateikiamą pasaulio sukūrimo pasakojimą, tai pamatysime, kad ketvirtąją kūrimo
dieną Viešpats sukūrė dangaus šviesulius, taip pat ir saulę. Sugretinimas tarp žemei
šviečiančių šviesulių ir saulės bei Kristaus yra gana akivaizdus.
Susipažinę
su Bažnyčios istorija žino, kad duomenų iš Bažnyčios gyvenimo ypač pagausėja nuo IV
amžiaus ir tai, be abejo, yra susiję su krikščionybės legalizavimu Romos imperijoje.
Krikščionybės įteisinimas, viena vertus, sudarė palankias sąlygas Bažnyčios liturginio
ir intelektualinio gyvenimo vystymuisi, antra vertus, to gyvenimo užfiksavimui rašytiniuose
šaltiniuose, pastarųjų perrašymui ir saugojimui. Tad nors kai kurie mokslininkai tvirtina,
jog gruodžio 25-oji minima kaip Kristaus gimimo diena jau šv. Ipolito „Komentare apie
Danielį“, parašytame pačioje III amžiaus pradžioje, tačiau pirmasis neabejotinas liudijimas
apie Kalėdų šventimą gruodžio 25-ąją yra iš IV amžiaus pirmosios pusės. Jį galime
rasti iki mūsų dienų išlikusiame IV amžiaus Romos bažnyčios liturginiame kalendoriuje
„Depositio martyrum“, iš kurio galima atsekti, jog bent jau 336 metais Kristaus gimimo
diena buvo minima gruodžio 25-ąją. Kadangi Roma buvo stiprus liturginis centras, galime
padaryti prielaidą, jog ir su ja susijusios krikščionių bendruomenės visame regione
laikėsi to paties liturginio kalendoriaus.
Nors šviesos simbolizmas krikščionims
buvo natūralus ir priimtinas, jau vien tuo galime aiškinti gruodžio 25 dienos pasirinkimą
Kristaus gimimui minėti, tačiau yra keliančių kitų hipotezių.
Pasak kai kurių,
gruodžio 25 dienos pasirinkimas buvo nulemtas noro išstumti ar užgožti pagoniškas
šventes, susijusias su žiemos saulėgrįža, su saulės kultais ir dievybėmis. Radikaliausi
šios hipotezės gynėjai Bažnyčios liturginiame kalendoriuje įžvelgia agresyvų simbolinių
- propagandinių veiksmų planą kovai su pagonimis. Šia hipotezė mielai ir skubiai yra
priimama taip pat ir tų, kuriems religija yra tik manipuliacija bei galia paremtas
„opiumas liaudžiai“. Švelnesnė šios hipotezės versija teigia, kad galbūt gruodžio
25 buvo pasirinkta nesistengiant kariaut su pagoniškomis šventėmis, bet stengiantis
atrasti pagonims suprantamų simbolių ir analogijų skelbiant bei iliustruojant Gerąją
Naujieną. Kitaip tariant, gruodžio 25 diena buvo didaktiškai patogi diena paaiškint
pagoniui ką reiškia Kristaus gimimas.
Tokio tipo hipotezės, viena vertus, yra
kritikuojamos dėl neturimo pagrindo IV amžiaus krikščionių rašytojų raštuose, kuriuose
detaliai nagrinėjamas krikščionių ir pagonių santykis, aptariami intelektualiniai,
socialiniai ir kultūriniai susidūrimai, siūlomi sprendimo būdai, tačiau apie sistemingą
ir sąmoningą pagoniškų švenčių keitimą krikščioniškomis nekalbama. Sąlyginai nesenos
liturgijos istorijos tyrinėtojo Thomas Talley studijos teigia, kad gruodžio 25-oji
kaip Kristaus gimimo data pirmiausia pradėta minėti ne Romoje, o donatistų erezijos
dominuojamoje Afrikoje dar III amžiaus antroje pusėje. Tai dar vienas argumentas,
kuris prieštarauja sąmoningo pagoniškos šventės pakeitimo krikščioniška švente hipotezei.
Viena iš pastarosios prielaidų buvo ta, kad būtent tokiame „galios centre“ kaip Roma
buvo sukurta tokia drąsi ambicija pakeisti pagoniškas šventes pagonybei dar tebesant
be galo stipriai ir plačiai paplitusiai ir kad būtent Roma tūrėjo resursų šioms ambicijoms
įgyvendinti.
Antra vertus, tokie kalendorinių metų momentai kaip saulėgrįža
ar lygiadienis nėra savaime „pagoniški“, bet, kaip šiandien žinome, saulės ir žemės
judėjimo nulemti fenomenai, kuriuos galėjo užfiksuoti kiekviena pakankamai astronominių
žinių sukaupusi kultūra. Panašiai „tamsa“ ar „šviesa“ nėra savaime pagoniški, tačiau
universalūs simboliai, naudoti ne tik įvairiuose žemynuose skirtingu laiku gyvavusiose
bei tarpusavyje visai nesusijusiose kultūrose ir jų religinėse sistemose, bet taip
pat savijautos nusakymui ar politinės situacijos aprašymui. Kitaip tariant, jei gamtos
fenomenai ir su jais surišti simboliai yra visuotiniai, universalūs, tai yra neprasminga
ir klaidinga sakyti, kad krikščionybė juos „nusikopijavo“ ar, dar blogiau, „atėmė“,
pakeisdama jų „tikrąją prasmę“ iš pagonybės, tarsi ši būtų jų kūrėja ir savininkė.
Teiginiai, kad „Kalėdos yra iš tikro pagoniška šventė“ yra tik klaidingomis prielaidomis
besiremianti retorika. (rk)