Turkijoje peiliu sužalotas kapucinas

Sekmadienį Turkijoje, Smirnos mieste, peiliu buvo sužalotas italų kilmės vienuolis kapucinas Adriano Franchini. Pasak liudininkų, 65 metų vienuolį, Turkijoje gyvenantį jau 27 metus, sužalojo 19 metų Ramazan Bay. Iš pradžių pasislėpti bandęs jaunuolis po kelių valandų pasidavė policijai.

Kapucinui, kuriam šiuo metu pavojus gyvybei nebegresia, jaunuolis smogė peiliu po to, kai šis atsisakė suteikti jam krikštą. Tėvas Franchini jaunuoliui pareiškė, kad jis tam nėra pasiruošęs, taip sukeldamas pastarajam nesuvaldomą pyktį. Turkijoje krikštas suteikiamas po ilgo ir rimto pasiruošimo, taip pat ir dėlto, kad būtų išvengta provokacijų – pasitaiko atvejų, kai kas nors bando tyčia suartėti su Turkijoje dirbančiais kunigais ir vienuoliais tam, kad vėliau galėtų juos apkaltinti prozelitizmu.

Visas šis liūdnas nutikimas yra gana painus ir lydimas prieštaringų liudijimų. Jei, pasak liudininkų, atsisakymas suteikti krikštą jaunuoliui tapo tiesioginiu motyvu užpulti kapuciną, tai pirmuosiuose parodymuose policijai jis deklaravo, kad buvo pasipiktinęs dėl krikščionių prozelitizmo ir propagandos, apie kuriuos skaitė interneto svetainėse ir matė daug kontraversijų sukėlusiame filme „Vilkų slėnis“.

Turkijos žiniasklaidoje įvykis buvo pateiktas jau pagal anksčiau taikytą interpretacinę schemą – tai buvęs tik atskiras ir „izoliuotas atvejis“, galbūt psichiškai nesveiko žmogaus išpuolis, neturįs nieko bendro su visos turkų visuomenės požiūriu į krikščionis.

Tačiau Smirnos vyskupas Ruggero Franceschini ne be kartėlio pakomentavo, jog per pastaruosius pusantrų metų žmonių su psichiniais negalavimais Turkijoje ženkliai padaugėjo ir kad kažkodėl nuo jų nukenčia užsieniečiai krikščionys.

Nors aukšti valdžios pareigūnai nuolatos užtikrina, jog Turkijoje religijos laisvė gerbiama, tačiau ten gyvenantys krikščionys pažymi, jog nuolatos yra žiniasklaidos kritikos taikinyje. Tikra bėda yra ta, kad žiniasklaida nesistengia auklėti tolerancijai, tačiau priešingai – stengiasi įvykius sukarikatūrinti, pateikti kaip skandalą, sutirštinti spalvas, ieškoti priekabių, nevengiant ir įžeidimų bei išsigalvojimų. Puiki to iliustracija yra paties kapucino Adriano Franchini atvejis: kai dirbdamas Turkijos Caritas organizacijos vadovu jis rinko fondus ir labdarą 1999 rugpjūčio žemės drebėjimo aukoms, netrūko tokių, kurie panoro vietoj humanitarinės pagalbos ir solidarumo su viską praradusiais žmonėmis dar kartą įžvelgti klastingą prozelitizmą.

Tokia perspektyva nėra „izoliuotas atvejis“, tačiau nuolatinė žiniasklaidos kuriama atmosfera, tvirtina žinių agentūros AsiaNews, dirbančios ir Turkijoje, žurnalistas. Pasak jo, tuo nesunkiai galima įsitikinti peržiūrint kasdieninę Turkijos spaudos apžvalgą. Kyla savaiminis klausimas – kokias nuostatas ugdo toks kasdien pateikiamas požiūris? Tikrai ne toleranciją ir pagarbą religinėms mažumoms. (rk)