Trečiasis Advento sekmadienis

Jonas, išgirdęs kalėjime apie Kristaus darbus, nusiuntė savo mokinius jo paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ Jėzus atsakė: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“.
 
Jiems nueinant, Jėzus ėmė kalbėti minioms apie Joną: „Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo linguojamos nendrės? Ir ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus? Švelniais drabužiais vilkintys gyvena aure karaliaus rūmuose. Tai ko gi išėjote? Ar pamatyti pranašo? Taip, sakau jums, ir daugiau negu pranašo! Jis yra tasai, apie kurį parašyta: Štai aš siunčiu pirm tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią. „Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį. (Mt 11, 2-11)

TIKRAS ŽMOGUS, Mons. Adolfas Grušas

Tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją,- sako minioms Jėzus, prieš tai nurodydamas, kas sudaro tą Jono didybę, tampančią pavyzdžiu visiems Jėzaus sekėjams.

Visų pirma, Jonas negyvena karališkuose rūmuose.

Švelniais drabužiais vilkintys gyvena aure karaliaus rūmuose,- pasakoja Išganytojas.

Iš tiesų, gražūs rūbai dar nėra trūkumas, tačiau Viešpats savo dėmesį kreipia ne tiek į aprangą, kiek į pačią aplinką, kurioje gyvena tokie žmonės. Ten visuomet labiau skaitomasi su išore, nesistengiant įsigilinti į esmę. Pagrindinį skirtumą sudaro rūbai, o ne tai, kas yra žmogaus sieloje. Ten visuomet daugiau vertas mokėjimas pasirodyti, o ne paties žmogaus dalyvavimas. Ten visuomet bus pastebėta, ar laikomasi visų žmonių sugalvotų išorinių taisyklių, bet niekas neįvertins ištikimybės tikrosioms vertybėms. Vietoje tiesos aukštinamas diplomatiškumas, ceremonijos užgožia tikruosius įsipareigojimus, nekritiškas pritarimas pakeičia protingus darbus. Ten pranašiški žodžiai sutinkami kurčia tyla, o vienodumas ir prisitaikymas vertinami labiau, nei originalumas. Tai iškilminga visuomenė, kurioje vietoje veidų matome tiktai kaukes.

Karaliaus rūmuose pilna pagalvių ir gultų, skirtų žmonėms, atsisakiusiems savo vidinės laisvės ir trokštančių įsitaisyti kuo patogiau.

Jonas Krikštytojas yra laisvas žmogus, todėl jis yra kalėjime. Jis niekada niekam nepataikavo, niekada nebijojo pasakyti tiesos, be baimės leidosi ir įkalinamas, tačiau net ir tos sienos nepalaužė jo dvasios.

Jonui visuomet rūpėjo svarbiausi dalykai, dėl kurių, kaip jis pats suvokė, verta atsisakyti tariamų patogumų. Jis niekada negavo rūmų auklėjimo ir nežinojo, kad kartais gali atrodyti naudinga kauke pridengti savo veidą.

Jonas Krikštytojas gyveno dykumoje, kur nuolat siaučia vėjai, tačiau jis nebuvo vėjo lankstoma nendre.

Karalių soduose nendrių galima rasti labai daug. Ko gero, galėtume pasakyti, jog stengiamasi jų pasodinti kiek galima daugiau, iki pat karalystės pakraščių.

Nendrės patikimos, nes jos linksta ten, kur papučia vėjas. Jos paklusnios ir moka prisitaikyti…

Jos linksta pageidaujama kryptimi, kartais dar prieš tai, kai papučia vėjas, nujausdamos galimas nuotaikas.

Papučia Bažnyčios Susirinkimo vėjas, ir jos linksta ta kryptimi, tačiau greitai atsitiesia ir palinksta kita kryptimi, papūtus kitos krypties vėjui. Iš tiesų, sako jos, buvo gal kiek ir sunkoka tiek laiko išbūti nenatūralioje padėtyje…

Nendrės palinksta link Bažnyčios vargšų, pasišvenčia tarnavimui, bet sugeba, pasikeitus klimatui, pagauti akimirką, kai naudinga nusilenkti marmurą ir plytas siūlantiems rėmėjams…

Net nėra laiko pajusti, kada nuo paprastų, „paskutinių“, „niekam nereikalingų“ žmonių pereinama pas galinguosius, tuos, kurie turi svorį visuomenėje.…

Jonas Krikštytojas, savo išsilavinimą gavęs dykumos mokykloje, visada parodė savo ištvermę.

Jis atsispyrė visoms madoms, prisitaikėliškumui, išskaičiavimams, intrigoms, gudriems manevrams.

Jam nereikėjo ginti jokios pozicijos, todėl jis sugebėjo rasti savyje drąsos išlikti savimi, nežiūrint visų pasikeitusių vėjo krypčių. Jis, išaugęs ir subrendęs dykumoje, paprasčiausiai išliko tikru žmogumi, tvirtu ir nepalaužiamu.

Kaip tik todėl Išganytojas ir giria Joną Krikštytoją.

Vėduoklę gali išlaikyti ir nendrė…

Kryžiaus nešimui reikalingas tvirtas žmogus…