Jonas, išgirdęs kalėjime apie Kristaus darbus, nusiuntė savo mokinius jo paklausti:
„Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ Jėzus atsakė: „Keliaukite
ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja,
raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama
geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“. Jiems
nueinant, Jėzus ėmė kalbėti minioms apie Joną: „Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar
vėjo linguojamos nendrės? Ir ko išėjote pamatyti? Ar švelniais drabužiais vilkinčio
žmogaus? Švelniais drabužiais vilkintys gyvena aure karaliaus rūmuose. Tai ko gi išėjote?
Ar pamatyti pranašo? Taip, sakau jums, ir daugiau negu pranašo! Jis yra tasai, apie
kurį parašyta: Štai aš siunčiu pirm tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią.
„Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją,
bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį. (Mt 11, 2-11)
TIKRAS
ŽMOGUS, Mons. Adolfas Grušas
Tarp gimusių
iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją,- sako minioms Jėzus, prieš tai nurodydamas,
kas sudaro tą Jono didybę, tampančią pavyzdžiu visiems Jėzaus sekėjams.
Visų
pirma, Jonas negyvena karališkuose rūmuose.
Švelniais drabužiais vilkintys
gyvena aure karaliaus rūmuose,- pasakoja Išganytojas.
Iš tiesų, gražūs rūbai
dar nėra trūkumas, tačiau Viešpats savo dėmesį kreipia ne tiek į aprangą, kiek į pačią
aplinką, kurioje gyvena tokie žmonės. Ten visuomet labiau skaitomasi su išore, nesistengiant
įsigilinti į esmę. Pagrindinį skirtumą sudaro rūbai, o ne tai, kas yra žmogaus sieloje.
Ten visuomet daugiau vertas mokėjimas pasirodyti, o ne paties žmogaus dalyvavimas.
Ten visuomet bus pastebėta, ar laikomasi visų žmonių sugalvotų išorinių taisyklių,
bet niekas neįvertins ištikimybės tikrosioms vertybėms. Vietoje tiesos aukštinamas
diplomatiškumas, ceremonijos užgožia tikruosius įsipareigojimus, nekritiškas pritarimas
pakeičia protingus darbus. Ten pranašiški žodžiai sutinkami kurčia tyla, o vienodumas
ir prisitaikymas vertinami labiau, nei originalumas. Tai iškilminga visuomenė, kurioje
vietoje veidų matome tiktai kaukes.
Karaliaus rūmuose pilna pagalvių ir gultų,
skirtų žmonėms, atsisakiusiems savo vidinės laisvės ir trokštančių įsitaisyti kuo
patogiau.
Jonas Krikštytojas yra laisvas žmogus, todėl jis yra kalėjime. Jis
niekada niekam nepataikavo, niekada nebijojo pasakyti tiesos, be baimės leidosi ir
įkalinamas, tačiau net ir tos sienos nepalaužė jo dvasios.
Jonui visuomet rūpėjo
svarbiausi dalykai, dėl kurių, kaip jis pats suvokė, verta atsisakyti tariamų patogumų.
Jis niekada negavo rūmų auklėjimo ir nežinojo, kad kartais gali atrodyti naudinga
kauke pridengti savo veidą.
Jonas Krikštytojas gyveno dykumoje, kur nuolat
siaučia vėjai, tačiau jis nebuvo vėjo lankstoma nendre.
Karalių soduose nendrių
galima rasti labai daug. Ko gero, galėtume pasakyti, jog stengiamasi jų pasodinti
kiek galima daugiau, iki pat karalystės pakraščių.
Nendrės patikimos, nes jos
linksta ten, kur papučia vėjas. Jos paklusnios ir moka prisitaikyti…
Jos linksta
pageidaujama kryptimi, kartais dar prieš tai, kai papučia vėjas, nujausdamos galimas
nuotaikas.
Papučia Bažnyčios Susirinkimo vėjas, ir jos linksta ta kryptimi,
tačiau greitai atsitiesia ir palinksta kita kryptimi, papūtus kitos krypties vėjui.
Iš tiesų, sako jos, buvo gal kiek ir sunkoka tiek laiko išbūti nenatūralioje padėtyje…
Nendrės
palinksta link Bažnyčios vargšų, pasišvenčia tarnavimui, bet sugeba, pasikeitus klimatui,
pagauti akimirką, kai naudinga nusilenkti marmurą ir plytas siūlantiems rėmėjams…
Net
nėra laiko pajusti, kada nuo paprastų, „paskutinių“, „niekam nereikalingų“ žmonių
pereinama pas galinguosius, tuos, kurie turi svorį visuomenėje.…
Jonas Krikštytojas,
savo išsilavinimą gavęs dykumos mokykloje, visada parodė savo ištvermę.
Jis
atsispyrė visoms madoms, prisitaikėliškumui, išskaičiavimams, intrigoms, gudriems
manevrams.
Jam nereikėjo ginti jokios pozicijos, todėl jis sugebėjo rasti savyje
drąsos išlikti savimi, nežiūrint visų pasikeitusių vėjo krypčių. Jis, išaugęs ir subrendęs
dykumoje, paprasčiausiai išliko tikru žmogumi, tvirtu ir nepalaužiamu.
Kaip
tik todėl Išganytojas ir giria Joną Krikštytoją.