Paskelbta „Doktrininė nota dėl kai kurių evangelizavimo aspektų“

Penktadienio vidudienį Vatikano spaudos salėje buvo pristatyta Tikėjimo mokymo kongregacijos Doktrininė nota dėl kai kurių evangelizavimo aspektų. Tai neilgas, kelių puslapių dokumentas, primenantis kai kuriuos Bažnyčios mokymo elementus, kurie kartais užmirštami arba į kuriuos nepakankamai atsižvelgiama kai vykdydami Evangelijos skelbimo pašaukimą katalikai susiduriama ir bendrauja su kitų krikščioniškų konfesijų, kitų religijų arba sekuliarizuotos visuomenės vertybiniu ir kultūriniu kontekstu.

Dokumento įvade primenamas mokymas apie kiekvieno pakrikštytojo pareigą skelbti Gerąją Naujieną. „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 15-16) – sakė Kristus, siųsdamas pirmuosius savo mokinius skelbti Gerosios Naujienos. Apie tą patį pašaukimą, kiek kitu rakursu, rašė popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje „Redemptoris missio“, primindamas, kad „kiekvienas žmogus turi teisę išgirsti Dievo, apreiškiančio ir dovanojančio save Kristuje, Gerąją Naujieną, kad galėtų iki galo įgyvendinti savo pašaukimą“. Vis dėlto, įsakymas skelbti Evangeliją, šiais laikais kartais ne visada teisingai interpretuojamas. Yra manančių, jog bet koks bandymas įtikinėti kitą žmogų religinių tiesų teisingumu lygus kėsinimuisi į jo laisvę. Reikia tik raginti, kad kiekvienas žmogus gyventų pagal sąžinę; reikia raginti visų tikybų išpažinėjus gyventi pagal jų religines normas; kurti teisingą, laisvą, taikią ir solidarią žmonių bendruomenę ir nesiekti kitų žmonių atsivertimo į Kristų ir katalikų tikėjimą. Kiti tvirtina, jog ir nepažįstant Kristaus ir nepriklausant jo Bažnyčiai išganymas yra įmanomas. Būtent dėl šitų nesusipratimų,- rašoma dokumento įžangoje,- buvo nuspręsta skelbti patikslinančią doktrininę notą.

Po įžangos, seka evangelizavimo misijos antropologinių implikacijų analizė. Visų pirma kritikuojamas agnosticizmas ir reliatyvizmas, skelbiantys, jog žmogus nesąs pajėgus pažinti tiesos ir kad laisvė gali būti nuo tiesos nepriklausoma. Priešingai – žmogaus prigimtyje glūdi tiesos troškimas; žmogus savo protu ir savo valia yra pajėgus pažinti ir rinktis tai, kas yra gera ir teisinga. Tiesos ieškančiam žmogui reikia padėti. Pagalba žmogui norinčiam pažinti Kristų, nėra koks nors neleistinas kišimasis į jo reikalus, bet yra meilės ir solidarumo įkvėptas patarnavimas, galintis padaryti vaisingesniais žmonių tarpusavio santykius. Tikėjimo tiesų perdavimas taip pat atspindi natūralų žmogaus troškimą savo gautomis malonėmis ir patirtomis dvasinėmis dovanomis dalytis su kitais. Šiame dokumento skyriuje taip pat kalbama apie platesnio masto antropologines implikacijas, liečiančias ne tik individų, bet ištisų kultūrų susitikimą su Gerąją Naujiena. Evangelijos paliesta kultūra praturtėja. Praturtėja taip pat ir Evangelijos skelbėjai susidūrę su kitų kultūrų vertybėmis. Vis dėlto, pabrėžiama notoje, turi būti aišku, jog krikščioniškoje evangelizavimo misijoje negali būti jokios prievartos, nei jokių kitų neleistinų, žmogaus orumo negerbiančių ir religijos laisvei prieštaraujančių veiksmų.

Kitas doktrininės notos skyrius kalba apie evangelizavimo misijos ekleziologines implikacijas. Nuo pat pirmųjų Sekminių Evangelija skelbiama žmonėms tam, kad jie atsiversdami gyventų naują gyvenimą su Kristumi. Evangelizacija nereiškia tik naujų narių inkorporavimo į Bažnyčia kaip į instituciją. Evangelizacija taip pat nereiškia Bažnyčios galios ribų plėtimo pasaulyje. Evangelizacija turi būti suprantama kaip Kristaus meilės ir bičiulystės su juo plitimas pasaulyje. Šia prasme, Bažnyčia yra Dievo buvimo su žmonėmis erdvė, yra išganymo bendruomenė, žmogaus bei pasaulio tobulėjimo įrankis. Notoje taip pat primenama Evangelijos skelbėjų liudijimo ir jų gyvenimo šventumo svarba.

Toliau dokumente seka ekumeninių implikacijų analizė. Kalbant apie ekumenizmo svarbą, visų pirma pažymima, jog krikščionių nesantaika labai kenkia jų skelbiamos žinios patikimumui ir tuo pačiu stabdo Bažnyčios vykdomą evangelizavimo misiją. Nuo ekumenizmo sėkmės priklauso ir evangelizavimo misijos sėkmė. Šiame dokumento skyriuje paliesta ir vadinamojo prozelitizmo tema. Jei katalikai evangelizavimo misiją vykdo šalyje, kurioje gyvena kitoms konfesijoms priklausantys krikščionys, jie privalo gerbti vietines tradicijas ir dvasinius turtus bei siekti kuo glaudesnio bendradarbiavimo. Katalikų ir nekatalikų bendravimas ir bendradarbiavimas privalo būti ne tik keitimasis idėjomis, bet taip pat dalijimasis dvasinėmis dovanomis. Jei šitokiame ekumeniniame kontekste būna atvejų, kad katalikų Bažnyčiai nepriklausantis krikščionis sąžinėje nusprendžia, jog katalikybė jam priimtinesnė ir prašosi būti priimamas į katalikų Bažnyčią, toks jo sprendimas neturi kelti pasipriešinimo. Tai nėra prozelitizmas šiam terminui suteikiama neigiama prasme.

Bažnyčia negali atsisakyti evangelizavimo misijos,- sakoma notos pabaigoje,- nes niekados nenustos galioti Kristaus pa˛adas: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. Negali jai kliudyti jokie dabartiniai reliatyvizmai, nes evangelizavimo misija priklauso Bažnyčios prigimčiai. (jm)