Antrasis Advento sekmadienis

Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė Judėjos dykumoje: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“. O jis buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs: Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir lauko medus. Tuomet pas jį ėmė rinktis Jeruzalės gyventojai, visa Judėja ir visa Pajordanė. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje. Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų, einančių krikštytis, Jonas juos barė: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite tikrų atsivertimo vaisių! Ir nemėginkite ramintis: 'Juk mūsų tėvas – Abraomas'. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų. Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį. Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnis už mane, – aš nevertas jam nė kurpių nuauti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“. (Mt 3, 1-12)

ATSIVERTIMAS, Mons. Adolfas Grušas:

Paprastai tie žmonės, kurie nori pasakyti ką nors labai svarbaus, kalba trumpai. Jų žodžiai persmelkia klausančiųjų mintis, pasiekia širdį ir paskatina naujiems žygiams, nors tam žygiui atlikti kartais net nereikia pajudėti iš vietos.

Taip buvo ir su Jonu Krikštytoju. Visa tai, ką šiandien girdime Evangelijoje, iš tiesų gali būti sutraukta į vieną jo žodį, vieną vienintelį raginimą: „Atsiverskite!“

Šis raginimas svarbus taip pat ir mums, tačiau, norėdami jį gerai suvokti, privalome nuo šio žodžio nuvalyti netikro moralumo apnašas ir grąžinti jam tikrąją reikšmę. Atsivertimas, apie kurį galvojame, artindamiesi prie klausyklos, dar nebūtinai reiškia tikrąjį atsivertimą. Dažniausiai mes tik galvojame apie savo „sąžinės nuvalymą“, kartu širdies gelmėse skaudžiai jausdami savo silpnumą ir neatmesdami minties, jog su tomis pačiomis problemomis čia grįšime dar ne kartą. Tikrasis atsivertimas - tai mąstysenos, kelionės krypties pakeitimas.

Atsivertimas – tai savo egzistencijos perorientavimas, pasukimas kita kryptimi, arba, geriau sakant, mūsų prioritetų pakeitimas. Atsivertusiam žmogui natūralu gyventi taip, kad jo elgesys būtų paprastu įsitikinimų vykdymu.

Tai nereiškia, kad turėtume nusigręžti nuo savo tikėjimo, nes visąlaik save laikėme tikinčiais žmonėmis. Priešingai – tai proga pagalvoti, ar tikrai mums Dievas iki šiol visuomet buvo pats svarbiausias.

Atsivertimas, apie kurį kalba Jonas Krikštytojas Mesijo atėjimo laukiantiems izraelitams, o per juos ir mums, visų pirma liepia pakeisti mintis, atsisakyti paviršutiniškumo, nelemto apsėdimo rūpintis vien tik savimi ir savo reikalais. Atsiversdami mes visas savo mintis ir jausmus privalome nukreipti į Tą, kuris Vienas gali suteikti prasmę mūsų buvimui.

Mums netenka bijoti, kad tokiu būdu mes būsime atskirti nuo šio pasaulio reikalų ar gal pasirodysime kam nors juokingi. Tai nereiškia, jog vardan ištikimybės Dievui mes turėsime pamiršti kitus žmones. Dievas, sukūręs pasaulį, jį myli neišsakoma meile, todėl Jame randame visa tai, ką turėjome, tačiau drauge patiriame ir tikrą širdies ramybę. Mes mylime, bet jau mylime kitaip.

Šis atsivertimas yra būtinas, kad galėtume pajusti Dievo atleidimą, kad galėtume jaustis Jo priimti, kad tikrai siektume susitikimo su Juo.

Jei tokio nusistatymo trūksta, ko gero, galėtume sakyti, jog mums Jonas Krikštytojas taip pat pritaikytų savo kietus žodžius, pasakytus einantiems krikštytis fariziejams ir sadukiejams, kuriuos jis, nesirinkdamas išsireiškimų, pavadino „angių išperomis“.

Fariziejai su sadukiejais taip pat didžiavosi tuo, kad yra, jų pačių žodžiais tariant, „Abraomo vaikai“, tačiau tas išdidumas apakino juos tiek, kad jie jau nebegalėjo įžvelgti Dievo karalystės. Jie paprasčiausiai nebuvo pasirengę jos atėjimui. Laikydami save geresniais už kitus, jie manė, kad atsivertimas jiems nėra reikalingas, todėl ir formaliai jų priimamas krikštas nebuvo tie „tikri atsivertimo vaisiai“.

Ar jie neprimena mums kai kurių mūsų laikų tikinčiųjų, o gal dar blogiau: mūsų pačių?…

Manau, kad vertėtų visuomet prisiminti tą griežtą Jono Krikštytojo pamokymą.

Tas, kuris mano, kad viską daro labai gerai, rizikuoja praleisti susitikimo su Viešpačiu akimirką.

Dievo kelias iš tikrųjų susikerta su žmogaus keliu, tačiau Jį pamato tik tas žmogus, kuris, nesijausdamas patenkintas savimi, pergyvendamas dėl to, kaip gyveno iki tol, mėgina pakeisti savo gyvenimą ir pasisuka kita kryptimi.

Tada jis ir išvysta Dievo Veidą…